Ketvirtadienį, dieną po Šveicarijoje įvykusios neteisėtos Šv. Pijaus X kunigų brolijos naujų vyskupų konsekracijos, per kurią užsitraukė ekskomunikos bausmę ir du konsekraciją suteikę vyskupai, ir keturi konsekruotieji, Šventojo Sosto komunikacijos dikasterijos redakcijų direktorius Andrea Tornielli (Andrėja Tornjelis) paskelbė komentarą, kuriame atkreipia dėmesį į kai kuriuos esminius prieštaravimus, glūdinčius lefebristų sprendime neklausyti popiežiaus ir konsekruoti naujus vyskupus.
Žodžiais ir oficialiais pareiškimais brolijos nariai teigia pripažįstantys Petro įpėdinio Leono XIV teisėtumą ir autoritetą, sakosi jį mylintys ir už jį besimeldžiantys, tačiau darbais – o darbai visada svarbesni už žodžius – visiškai nepaiso aiškios jo valios, pakartotinių raginimų ir prašymo nedaryti to, ką jis aiškiai uždraudė, rašo Tornielli.
Jis atkreipia dėmesį, kad liepos 1 d. įvykusios neteisėtos vyskupų konsekracijos kontekste buvo priminti šventojo Pijaus X – popiežiaus, kurio vardą brolija yra pasirinkusi, – žodžiai, ištarti 1912 m.: „O kaip gi reikia mylėti Popiežių? Non verbo neque lingua („Ne žodžiais ar liežuviu“), sed opere et veritate („bet darbais ir tiesa“)… Norint parodyti meilę popiežiui, būtina jam paklusti. Todėl, jei mylime popiežių, nesiginčijame dėl to, ko jis reikalauja, nesvarstome, kiek turi siekti paklusnumas ir kokiuose dalykuose reikia paklusti.“
Taip pat buvo atkreiptas dėmesys į paradoksą: lefebristai laiko liturginį apeigyną neliečiamu, tačiau patys susikūrė formulę, kuria buvo pakeistas vienas esminių vyskupų konsekracijos elementų – reikalavimas turėti popiežiaus mandatą.
Tad, pasak Komunikacijos dikasterijos vyriausiojo redaktoriaus, šiuo atveju esmė yra visai kita ir ji neturi nieko bendra su ištikimybe senajai liturgijai ar Mišioms pagal ikisusirinkiminį mišiolą. Tikintiesiems, prisirišusiems prie šios liturginės formos, leidžiama švęsti Mišias senuoju būdu visiškoje bendrystėje su Petro įpėdiniu.
Tikrasis kertinis klausimas yra tai, kas yra Tradicija ir kas turi ją saugoti bei, įkvėptas Šventosios Dvasios, gilinti Tradicijos supratimą. Jei Tradicija paverčiama sustingusia ideologine sistema, jei kas nors teigia turįs teisę atmesti Susirinkimą, kuriam vadovavo du šventieji popiežiai, kuriame dalyvavo trys tūkstančiai pasaulio vyskupų ir kurio dokumentai buvo priimti beveik vienbalsiai; jei reikalaujama, kad Petro įpėdinis ir visa Katalikų Bažnyčia priimtų bei savomis laikytų tam tikros grupės idėjas, tuomet ne kur kitur, o būtent čia glūdi didžiausias prieštaravimas.
Iš tikrųjų Bažnyčioje yra vietos tikintiesiems, prisirišusiems prie senosios liturgijos; yra vietos diskusijai, dokumentų skaitymui bei jų interpretavimui. Tačiau joje nėra vietos popiežiaus teisimui ir nepaklusnumo demonstravimui priimant sprendimus, kurie drasko Kristaus Mistinio Kūno, tai yra Bažnyčios, vienybę; nėra vietos paralelinės hierarchijos kūrimui, nepaisant aiškaus draudimo, kurį išsakė tas, kuriam Jėzus tarė: „Tu esi Petras, Uola, – ant šios uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią.“
