Nyderlanduose gydytojai atliko eutanaziją sunkią negalią turinčiam mažamečiam vaikui. Tai pirmasis Nyderlandų institucijų paskelbtas toks atvejis pagal 2024 m. įsigaliojusias taisykles, leidžiančias tam tikromis sąlygomis nutraukti 1–12 metų sunkiai sergančių vaikų gyvybę.
Nyderlandų Vėlyvųjų nėštumo nutraukimų ir naujagimių bei vaikų gyvybės nutraukimo peržiūros komitetas, vertinantis tokius atvejus, paskelbė išvadą, kad eutanaziją atlikęs gydytojas „elgėsi laikydamasis deramo rūpestingumo reikalavimų“.
Ataskaitoje teigiama, kad vaikui palaipsniui buvo taikoma sedacija, skiriant komą sukeliančių medžiagų.
Vašingtone veikiančio konservatyvaus analitinio centro „The Heritage Foundation“ vidaus politikos tyrimų asistentė Liana Graham (Liana Grehem) leidiniui „The Christian Post“ teigė, kad šis atvejis kelia platesnį klausimą – kokioms žmonių grupėms ateityje dar gali būti išplėstas eutanazijos taikymas.
„Tai, kas vyksta Nyderlanduose, yra pasibaisėtina, tačiau nestebina, – teigė L. Graham. – Kaip pagalbinės savižudybės priešininkė, jau seniai tvirtinu, kad vos tik valstybė įteisina močiutės nužudymą, tėra laiko klausimas, kada ji tai leis ir kitoms grupėms, kurios bus laikomos „netinkamomis“ gyventi.“
L. Graham paminėjo neįgaliuosius, sunkiai sergančius naujagimius ir kitus sunkiomis ligomis sergančius žmones kaip grupes, kurioms, jos nuomone, plečiantis eutanazijos praktikai ji gali būti taikoma vis plačiau.
„Argumentai prieš tokią praktiką gerokai peržengia medicinos etikos diskusijos ribas, – apibendrino L. Graham. – Tai klausimas apie tai, kokioje visuomenėje norime gyventi ir kokią ją norime palikti savo vaikams.“
Vaiko vardas ir lytis neatskleidžiami. Komitetas nurodė, kad vaikas gimė neišnešiotas, 26-ąją nėštumo savaitę, šeimai tuo metu esant užsienyje.
Pranešama, kad vaikas patyrė daugybę komplikacijų, įskaitant sunkias infekcijas, sukėlusias sepsį. Kai vaikui buvo beveik dveji metai, gydytojų vertinimu, jo raida atitiko maždaug šešių savaičių kūdikio raidą.
Vaikas taip pat turėjo kvėpavimo sutrikimų, jam išsivystė spazminis cerebrinis paralyžius ir, kaip manoma, su smegenų pažeidimu susijęs regos sutrikimas. Sulaukus aštuonių mėnesių jam buvo diagnozuota sunki epilepsijos forma.
Vaiko gydymui vadovavęs gydytojas padarė išvadą, kad vaikas nepatyrė nuolatinių nepakeliamų kančių, ir siūlė paliatyviąją pagalbą bei kitas gydymo galimybes. Tačiau, komiteto teigimu, tolesnis gydymas sukėlė naujų šalutinių reiškinių.
Nepriklausomas gydytojas laikėsi kitokios nuomonės. Jo vertinimu, vaiko būklė atitiko šalies taisyklėse nustatytas gyvybės nutraukimo sąlygas, o jo kančios buvo akivaizdžios. Galiausiai gydytojai ir vaiko tėvai nusprendė nutraukti vaiko gyvybę, nes padarė išvadą, kad jo būklė nepagerės.
„Nyderlandai įrodo, kad eutanazijos „slidaus šlaito“ pavojus yra realus“, – tvirtino L. Graham ir pridūrė mananti, kad tokia praktika gali nuvesti į „ateitį, kurioje bus mažiau laisvės ir daugiau paternalizmo“.
Ji taip pat kritikavo komiteto išvadoje vartojamas formuluotes. Ataskaitoje teigiama, kad „visi su „buvimu žmogumi“ susiję aspektai – motoriniai gebėjimai, elgesys ir asmenybė – buvo smarkiai paveikti“ ir kad pagerėjimo nebuvo galima tikėtis.
„Ši formuluotė daug ką atskleidžia. Komitetas neapsiribojo profesiniu vertinimu, kad vaiko prognozė buvo bloga. Jis taip pat pateikė vertybinį sprendimą, kokios savybės priskirtinos „buvimo žmogumi“ kategorijai“, – pabrėžė L. Graham.
„Tai šiurpiai primena XX amžiaus eugenikus ir materialistus, kurie manė, kad žmogus tėra aplinkos ir materijos produktas“, – tęsė ji.
„Perduoti įgaliojimus nerinktai ekspertų grupei „moksliškai nustatyti“, kas laikomas tinkamu gyventi, o kas – ne, turi mažai ką bendra su laisvės išraiška, apie kurią kalbėjo pirmieji eutanazijos šalininkai.“
Pagal Nyderlanduose galiojančią tvarką gydytojas, remdamasis pripažintomis medicinos žiniomis, turi padaryti išvadą, kad vaiko gyvybės nutraukimas yra vienintelis pagrįstas būdas nutraukti nepakeliamas kančias, kai nėra pagrįstos vilties, jog jo būklė pagerės. 2024 m. įsigaliojusios taisyklės taikomos 1–12 metų vaikams, atitinkantiems nustatytas sąlygas.
„Argumentai prieš tokią praktiką gerokai peržengia medicinos etikos diskusijos ribas, – apibendrino L. Graham. – Tai klausimas apie tai, kokioje visuomenėje norime gyventi ir kokią ją norime palikti savo vaikams.“
