Seule įsikūrusi žiniasklaidos priemonė „Daily NK“ paskelbė naują ataskaitą, primenančią, kodėl daugiau nei du dešimtmečius Šiaurės Korėja išlieka viena iš sudėtingiausių vietų pasaulyje sekti Jėzumi. Tai patvirtina ir organizacijos „Open Doors“ sudaromas „World Watch List“ sąrašas, kuriame vertinamos 50 šalių, kuriose sunkiausia praktikuoti krikščionišką tikėjimą. Ataskaita taip pat pabrėžia maldos už persekiojamą tikinčiųjų bendruomenę svarbą.
Remiantis šaltiniu Šiaurės Korėjos viduje, režimas viešai skelbia beveik visišką pergalę prieš pogrindinę krikščionišką veiklą, nes sustiprinus valstybės operacijas „organizuotos pogrindinės pamaldos ir slaptos maldos grupės beveik išnyko“.
Ataskaitoje kaip lūžio taškas išskiriamas 2021 metais priimtas Šiaurės Korėjos Jaunimo švietimo įstatymas, kuris formaliai draudžia jaunimui užsiimti bet kokia religine veikla ir naudojamas pateisinti išplėstą gyventojų stebėseną, o krikščioniška veikla vis dažniau laikoma „antivalstybiniu nusikaltimu“, tikinčiuosius sulyginant su politiniais disidentais.
Valdžios institucijos ypatingą dėmesį skiria šiauriniams pasienio regionams, per kuriuos į šalį gali patekti išorinė informacija, taip pat asmenims, grįžusiems iš užsienio, nes manoma, kad jie yra labiau susidūrę su krikščionybe. Kaip aiškino „Daily NK“ šaltinis, tokie žmonės yra itin atidžiai stebimi, o sučiupti užsiimant religine veikla nedelsiant suimami.
Kaip jau daugelį metų skelbia „Open Doors“, bet kokios krikščioniškos veiklos pasekmės yra itin griežtos – net ir už Biblijos turėjimą, nes asmenys, turintys krikščioniškos literatūros, dalyvaujantys slaptuose susibūrimuose ar net įtariami esant tikinčiaisiais, esą siunčiami į politinių kalinių stovyklas. Kai kurie patenka į vadinamąsias „visiškos kontrolės zonas“, kur įkalinimas faktiškai yra iki gyvos galvos, o pagal kolektyvinės kaltės principą gali būti sulaikomi ir šeimos nariai.
Šaltinio teigimu, Valstybės saugumo ministerijoje pagrindinis prioritetas yra išaiškinti ir sulaikyti tikinčiuosius, o ne juos perauklėti, nes vyraujanti nuomonė yra ta, kad pažeidėjai turi būti nedelsiant siunčiami į politinių kalinių stovyklas – be jokio perauklėjimo.
Ataskaita taip pat rodo, kaip retai Šiaurės Korėjoje žmonės susiduria su krikščionybe, nes apklausus tūkstančius pabėgėlių paaiškėjo, kad tik nedidelė dalis jų kada nors buvo sutikę krikščionį šalies viduje, o dar mažiau – matę Bibliją ar kryžių, o režimas vengia viešinti su religija susijusius sulaikymus, baimindamasis, kad net pats krikščionybės egzistavimo pripažinimas gali sukelti smalsumą.
Visa tai rodo, kad kadaise egzistavęs, nors ir trapus, pogrindinės Bažnyčios tinklas yra priartintas prie išnykimo ribos, o tai, kas liko, daugiausia yra pavienis tikėjimas – asmeninė malda, tylūs tikėjimo ženklai ir ištvermė.
Visa tai rodo, kad kadaise egzistavęs, nors ir trapus, pogrindinės Bažnyčios tinklas yra priartintas prie išnykimo ribos, o tai, kas liko, daugiausia yra pavienis tikėjimas – asmeninė malda, tylūs tikėjimo ženklai ir ištvermė. Naujoji ataskaita sutampa su organizacijos „Open Doors“ daugiau nei du dešimtmečius atliekamais tyrimais, rodančiais, kad krikščionių persekiojimas Šiaurės Korėjoje yra ekstremalaus lygio, o tyrimai, interviu su pabėgėliais ir darbas su tikinčiaisiais kaimyninėse šalyse patvirtina, kad kiekvienas krikščionis gyvena nuolatinėje grėsmėje.
Net ir tyli malda ar Jėzaus vardo paminėjimas gali baigtis areštu, o už vieno žmogaus tikėjimą baudžiamos ištisos šeimos, todėl, kaip aiškino „Open Doors“ koordinatorius Simonas Lee (Simonas Li), režimas krikščionybę laiko ne asmeniniu pasirinkimu, bet tiesiogine grėsme lojalumui Kimų šeimai. Jo teigimu, bet kokios aukščiau už valstybę esančios valdžios garbinimas laikomas maištu, todėl spaudimas krikščionims yra sistemingas ir nukreiptas į visišką krikščionybės išnaikinimą.
Kaip pažymėjo S. Lee, to siekiama nuo pat Kim Ir Seno valdymo pradžios 1948 metais, o šiandien Bažnyčia Šiaurės Korėjoje veikia beveik nematomai, nuolatinės priespaudos sąlygomis. Nors režimas viešai skelbia pergalę, pabėgėlių liudijimai rodo, kad tikėjimas neišnyksta, nes, „Open Doors“ duomenimis, apie 400 tūkst. krikščionių jį praktikuoja slapta, o nuo 50 tūkst. iki 70 tūkst. yra įkalinti darbo stovyklose.
Vienas iš pabėgėlių, Kimas Jong-Jikas, tikėjimą atrado pabėgęs į Kiniją, o vėliau sugrįžo į Šiaurės Korėją, kad galėtų dalytis Evangelija.
Vienas iš pabėgėlių, Kimas Jong-Jikas (Kimas Džong Džikas), tikėjimą atrado pabėgęs į Kiniją, o vėliau sugrįžo į Šiaurės Korėją, kad galėtų dalytis Evangelija. Sugrįžęs jis apsistojo pas šeimą, kurią pažinojo dar prieš pabėgimą, ir vieną dieną išgirdo 67 metų močiutę niūniuojant giesmę „Jėzus mane myli, tai žinau, nes taip moko Biblija“, kuri pažadino jos vaikystės prisiminimus apie tikėjimą.
Kimo pasakojimu, moteris pamažu prisiminė, kaip dar prieš Korėjos karą motina ją buvo nusivedusi į bažnyčią, o pasidalijus tikėjimu visa šeima iš naujo atrado Evangelijos galią ir vėl pradėjo tikėti Jėzumi. Nors vėliau Kimas sugrįžo į Kiniją ir negali grįžti į tėvynę, jis yra įsitikinęs, kad Dievas ir toliau veikia Šiaurės Korėjoje, ir ragina viso pasaulio krikščionis nenustoti melstis.
„Tikiu, kad pokyčių laikas artėja. Žinau, kad situacija atrodo tamsesnė nei bet kada, tačiau naktis visada tamsiausia prieš aušrą. Nenustokite melstis. Dievas naudoja jūsų maldas“, – sakė jis, pridurdamas, kad per tikinčiųjų maldas žmonės patiria išgijimą, išgyvena Dievo veikimą ir atranda tikėjimą.
Jo teigimu, per ištikimą maldą ir paramą vieną dieną Šiaurės Korėja atsivers, o pogrindinė Bažnyčia toliau augs, ką patvirtina ir neseniai gauta slapta žinutė iš šalies viduje gyvenančio krikščionio, liudijanti, kad tikintieji, nepaisydami sunkumų, vykdo Didįjį pavedimą ir skelbia Evangeliją.
