„Ar skilimas vyksta dėl moterų diakonių? Daugelis priešininkų jau pasitraukė“ – tokiu pavadinimu paskelbtame nuomonės straipsnyje portalas „Religion News Service“ aptaria Katalikų Bažnyčioje vykstančias diskusijas dėl moterų diakonato atkūrimo.
Straipsnio autorė Phyllis Zagano yra amerikiečių rašytoja ir akademikė. 2016 m. popiežius Pranciškus paskyrė Phyllis Zagano Vatikano komisijos, tyrusios moterų diakonato klausimą, nare. Zagano yra žinoma teologė ir viena ryškiausių moterų diakonato atkūrimo šalininkių Katalikų Bažnyčioje. 2019 m. žurnalas „Crisis Magazine“ ją pavadino „viena aukščiausio rango feminisčių Katalikų Bažnyčioje“.
Naujausias Katalikų Bažnyčios argumentas prieš moterų grąžinimą į šventinamąją diakonato tarnystę yra teiginys, kad tai sukeltų skilimą.
Tačiau skilimų Bažnyčioje jau esama. Tiesą sakant, jų būta ne vieno, ir, tikėtina, jų bus ateityje.
Nereikia grįžti prie 1054 m. Didžiosios schizmos tarp Katalikų ir Ortodoksų Bažnyčių, protestantiškosios reformacijos skilimų ar XVI a. Anglijos reformacijos, iš kurios kilo Anglikonų Bendrija. Skilimai Bažnyčios istorijoje nėra naujas reiškinys ir, panašu, niekur nedings.
Dauguma schizmatikų nepripažįsta popiežiaus autoriteto. Artėjantys neteisėti vyskupų šventimai Prancūzijoje Šv. Pijaus X kunigų brolijai (SSPX) ir Škotijoje Švenčiausiojo Atpirkėjo Sūnums (F.SS.R.) yra tik vykstančio atsiribojimo nuo Romos simptomai, o ne jo priežastis. Šios grupės laikosi griežtos ir skeptiškos pozicijos Antrojo Vatikano Susirinkimo, Sinodo apie sinodiškumą, popiežiaus Pranciškaus ir dabar popiežiaus Leono XIV atžvilgiu. Jų naujieji vyskupai – keturi SSPX ir vienas F.SS.R. – papildys ilgą vadinamųjų episcopi vagantes („klajojančių vyskupų“) gretą, prie kurios neseniai prisijungė ekskomunikuotas arkivyskupas Carlo Maria Vigano (Karlas Marija Viganò).
Nors šias vadinamosios katalikiškosios dešinės grupes ir asmenis remia panašiai radikalios žiniasklaidos priemonės, viešos diskusijos apie juos dažniausiai sukasi apie ekskomunikas dėl įvairių nusižengimų. Tačiau vyskupų šventimas be leidimo yra tai, ko Roma neignoruoja.
1970 m. prancūzų arkivyskupas Marcelis Lefebvre’as (Marselis Lefebvras) Ekone, Šveicarijoje, įkūrė SSPX. Popiežius Jonas Paulius II 1988 m. paskelbė jo ekskomuniką po to, kai M. Lefebvre’as neteisėtai konsekravo keturis vyskupus.
Skilimai Bažnyčios istorijoje nėra naujas reiškinys ir, panašu, niekur nedings.
Vėliau sekė suartėjimo laikotarpis, tačiau dabar du lefebvristų vyskupai ketina įšventinti dar keturis vyskupus, o popiežius Leonas XIV perspėja, kad toks žingsnis reikštų tolesnį nutolimą nuo Bažnyčios vienybės.
Tuo tarpu Papa Stronsėjaus saloje Orknio salyne Škotijoje F.SS.R. generalinis vyresnysis liepos 25 d. suplanavo neteisėtus šventimus, kuriuos atliks trys vyskupai, nepripažįstantys popiežiaus Leono autoriteto.
Taip pat yra keli neteisėti vyskupai, labiau siejami su vadinamąja katalikiškąja kaire, tačiau jie laikomi mažesniu iššūkiu Bažnyčiai, nes jų atlikti šventimai nelaikomi galiojančiais.
Organizacija „Roman Catholic Womenpriests-USA“ turi šešias tokias vyskupes – penkias JAV ir vieną Kanadoje. 2024 m. grupė gedėjo savo vyskupės Patricios Fresen (Patrisijos Fresen) mirties. Ji buvusi vienuolė, kurią Argentinos vyskupas Romulo Antonio Braschi (Romulas Antonijus Braski) kartu su dar šešiomis moterimis mėgino įšventinti kunige laive Dunojaus upėje.
Tai grąžina prie vadinamųjų klajojančių vyskupų temos.
1966 m. Argentinoje kunigu įšventintas Romulo Antonio Braschi 1975 m. Buenos Airėse įsteigė savo bažnyčią. Vėliau jį vyskupu konsekravo Brazilijos Katalikų Apaštališkosios Bažnyčios vyskupas Roberto Garrido Padinas (Robertas Garidas Padinas) ir Vokietijos Laisvosios Katalikų Bažnyčios vyskupas Hilariosas Karlas-Heinzas Ungereris. 2003 m. R. A. Braschi mėgino įšventinti P. Fresen vyskupe. Tuo metu beveik visi pagrindiniai šių šventimų dalyviai jau buvo ekskomunikuoti – arba oficialiu dekretu, arba automatiškai dėl atliktų šventimų.
Vis dėlto moterų kunigystės judėjimas Bažnyčiai nekelia tiek nerimo kaip SSPX ar F.SS.R., nes kunigėmis ir vyskupėmis įšventintos moterys pagal Katalikų Bažnyčios mokymą negali galiojančiai priimti šventimų. Todėl Bažnyčia tokius šventimus laiko ir neteisėtais, ir negaliojančiais.
Šiuolaikiniai skilimai nėra tokie gausūs kaip ankstesniais amžiais. Vis dėlto kiekvienas jų turi savas priežastis ir argumentus, o visi jie nesutaria su Roma esminiais doktrinos klausimais.
Didžiausiu šiuolaikinių schizmatikų veiklos katalizatoriumi laikoma skaitmeninė žiniasklaida, kuri sustiprina tiek kairės, tiek dešinės nepasitenkinimą ir padeda lengviau pritraukti sekėjų. Be to, mažėjantis su Roma susijusių katalikų kunigų skaičius teritorinėse vyskupijose ir pripažintuose vienuoliniuose institutuose suteikia schizmatikams daugiau erdvės veikti ir steigti savo koplyčias.
Dabartiniai Bažnyčios skilimai nedaug skiriasi nuo ankstesnių amžių. Juos visus vienija popiežiaus autoriteto atmetimas. Todėl diskusijos nuolat grįžta prie Antrojo Vatikano Susirinkimo inicijuotų pokyčių ir įvairių klausimų, svarstomų Sinode apie sinodiškumą.
Naujausias argumentas prieš moterų šventimo diakonėmis praktikos atkūrimą yra teiginys, kad tai sukeltų skilimą. Tačiau popiežius Leonas XIV gali tokią praktiką atkurti. Tie, kurie nepripažįsta popiežiaus autoriteto, autoriaus nuomone, jau yra atsiskyrę nuo Bažnyčios. Tuo pat metu dalis moterų, praradusių viltį sulaukti pokyčių, taip pat nusigręžia nuo Bažnyčios.
Autorė teigia, kad nėra katalikų doktrinos, draudžiančios moterų diakonatą. Ji remiasi ankstyvųjų Bažnyčios Susirinkimų kanonais, viduramžių popiežių laiškais ir šiuolaikine Maronitų Katalikų Bažnyčios kanonų teise, kuriose, jos teigimu, galima rasti moterų diakonių tarnystės pėdsakų.
Nusigręžimas nuo tradicijos yra vienas dažniausių šiuolaikinių schizmatikų priekaištų. Todėl autorė retoriškai klausia: kaip žmogus, pripažįstantis popiežiaus autoritetą, gali bijoti anksčiau egzistavusios praktikos atkūrimo?
