Kauno arkikatedroje bazilikoje gausi medžiotojų bendruomenė susirinko į šv. Mišias, skirtas šv. Huberto – medžiotojų globėjo – dienai paminėti. Homilijoje arkikatedros klebonas monsinjoras Vytautas Grigaravičius kvietė medžiotojus susimąstyti apie savo santykį su Dievu, gamta ir atsakomybę už gyvybę. Pasak dvasininko, tikroji medžioklės kultūra negali apsiriboti trofėjais ir laimikiu.
Homiliją monsinjoras pradėjo primindamas šv. Huberto gyvenimo istoriją. Pasak legendos, jaunystėje medžiokles, puotas ir pasaulietiškus malonumus mėgęs Hubertas vieną dieną miške išvydo elnią, kurio ragų viduryje spindėjo kryžius. Šis regėjimas paskatino jį permąstyti savo gyvenimą ir atsigręžti į Dievą. Vėliau Hubertas tapo vyskupu ir savo gyvenimą paskyrė tarnystei žmonėms.
„Ši legenda mums primena svarbią tiesą: kartais Dievas prabyla tada, kai mažiausiai to tikimės“, – sakė monsinjoras.
Pasak jo, Dievas gali prabilti per netikėtą įvykį, kitą žmogų, gamtos grožį ar sąžinės balsą. Tačiau svarbiausia, ar žmogus išgirsta šį kvietimą ir leidžia jam pakeisti savo gyvenimą.
Medžioklė – ne vien trofėjai ir laimikis
Kalbėdamas apie žmogaus santykį su gamta, V. Grigaravičius pabrėžė, kad visa kūrinija yra Dievo dovana, patikėta žmogaus globai.
„Miškai, laukai, gyvūnai ir vandenys nėra vien žmogaus pramogų ar naudos šaltinis. Visa kūrinija yra Dievo dovana, patikėta mūsų globai“, – sakė jis.
Monsinjoras priminė, kad žmogaus teisė naudotis gamtos gėrybėmis neatsiejama nuo pareigos elgtis atsakingai, gerbti gyvybę ir saugoti gamtos pusiausvyrą.
„Todėl tikroji medžioklės kultūra negali apsiriboti trofėjais, laimikiu ar pasakojimais apie sumedžiotą žvėrį. Ji turi būti grindžiama pagarba gyvybei, įstatymų laikymusi, atsakomybe ir humaniškumu“, – pabrėžė arkikatedros klebonas.
Jis ragino medžiotojus rūpintis gyvūnų buveinėmis, kovoti su brakonieriavimu ir perduoti ateities kartoms supratimą, kad gamta nėra vien žmogaus nuosavybė.
Svarbiausia – kokią širdį nešiojamės
Dvasininkas atkreipė dėmesį, kad atsakingas elgesys gamtoje yra svarbus, tačiau krikščioniškasis gyvenimas reikalauja dar daugiau.
„Galima gerbti gamtos taisykles, bet būti negailestingam žmogui. Galima didžiuotis savo pasiekimais, bet nepastebėti šalia esančio vargstančiojo. Galima kalbėti apie garbę ir tradicijas, bet pamiršti sąžiningumą, nuolankumą ir meilę“, – kalbėjo monsinjoras.
Aiškindamas Evangelijos palyginimą apie didžiąją puotą, į kurią pakviesti svečiai atsisakė atvykti dėl kasdienių rūpesčių, V. Grigaravičius priminė, kad net geri ir reikalingi dalykai gali užimti Dievo vietą žmogaus gyvenime.
Pasak jo, žmogus neretai randa pasiteisinimų atidėti maldą, susitaikymą, pagalbą stokojančiajam ar dalyvavimą sekmadienio Eucharistijoje.
Tačiau Dievo kvietimas skirtas kiekvienam, taip pat silpnam, suklupusiam ar gyvenimo kelią praradusiam žmogui.
„Dievas kviečia ir silpną, ir suklupusį, ir pasiklydusį žmogų. Jis nori, kad kiekvienas atrastų vietą prie Jo stalo“, – sakė dvasininkas.
Medžiotojams linkėjo stiprinti visuomenės pasitikėjimą
Baigdamas homiliją monsinjoras ragino tikinčiuosius sekti šv. Huberto atsivertimo pavyzdžiu ir nebijoti keisti savo gyvenimo krypties.
Ypatingą maldą jis skyrė medžiotojų bendruomenei.
„Ypač melskimės už medžiotojus, kad jie būtų atsakingi gamtos globėjai, gerbtų gyvybę ir savo elgesiu stiprintų visuomenės pasitikėjimą“, – kalbėjo V. Grigaravičius.
Dvasininkas priminė, kad tikroji žmogaus gyvenimo vertė matuojama ne sukauptais turtais, pasiekimais ar trofėjais.
„Juk didžiausia gyvenimo vertybė nėra tai, ką sukaupiame ar pasiekiame, bet tai, kiek mūsų širdyje yra vietos Dievui ir artimui“, – sakė monsinjoras.
