Brolius redemptoristus šiandien galėtume laikyti viena įtakingiausių vienuolinių bendruomenių Lietuvoje. Įvairių šalies parapijų žmonės juos pažįsta iš misijų, per kurias broliai skelbia Evangeliją ir telkia vietos bendruomenes. Dviem Kaune įsikūrusiems redemptoristams patikėtos ir kitos svarbios pareigos. Kun. Lukášas Michalovičius yra Kauno arkivyskupijos kurijos kancleris, o kun. Peteris Hertelis – Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvas.
Nors brolių veikla matoma, apie pačią Švenčiausiojo Atpirkėjo kongregaciją daugelis Lietuvos katalikų žino palyginti nedaug. Kviečiame iš arčiau susipažinti su redemptoristais, jų pašaukimu ir tarnyste Lietuvoje.
Pasiekti labiausiai apleistus žmones
Redemptoristai, oficialiai vadinami Švenčiausiojo Atpirkėjo kongregacija (lot. Congregatio Sanctissimi Redemptoris, CSsR), atsirado iš troškimo skelbti Evangeliją žmonėms, kuriuos retai pasiekdavo kunigų pagalba. Kongregaciją 1732 m. lapkričio 9 d. Skalos miestelyje, Pietų Italijoje, įkūrė šv. Alfonsas Marija Liguoris. Jo dėmesys pirmiausia krypo į neturtingus kaimo gyventojus ir piemenis, dažnai likdavusius be dvasinės globos. 1749 m. vasario 25 d. popiežius Benediktas XIV patvirtino kongregaciją ir jos regulą.
Pirmieji redemptoristai keliavo po Pietų Italijos kaimus, rengė misijas ir rekolekcijas, mokė tikėjimo pagrindų. Jų pašaukimo esmė buvo paprasta: pasiekti labiausiai apleistus žmones ir jiems suprantama kalba skelbti Kristaus atpirkimą. Bendruomeninį gyvenimą vienuoliai derino su aktyvia misionieriška tarnyste. Ši kryptis išliko svarbiausia kongregacijos tapatybės dalimi.
Plėtrai už Italijos ribų ypač nusipelnė šv. Klemensas Marija Hofbaueris. 1787 m. jis įkūrė redemptoristų bendruomenę Varšuvoje – pirmąją į šiaurę nuo Alpių. Čia vienuoliai pamokslavo, rūpinosi tikinčiųjų dvasiniu gyvenimu ir vargstančiaisiais. 1808 m. bendruomenę išvarius iš Varšuvos, Klemensas persikėlė į Vieną, kur tęsė tarnystę iki mirties 1820 metais. Dėl indėlio plečiant kongregaciją jis vadinamas antruoju jos įkūrėju.
XIX amžiuje redemptoristų veikla vis labiau peržengė Europos ribas. 1832 m. šeši misionieriai atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Iš pradžių jie dirbo tarp vietinių Amerikos gyventojų, vėliau daug dėmesio skyrė airių, vokiečių ir slavų imigrantams: kūrė parapijas, steigė mokyklas, padėjo žmonėms įsitvirtinti naujoje šalyje. Ilgainiui kongregacija išplito Pietų Amerikoje, Australijoje, Afrikoje ir Azijoje.
Kongregacijos istoriją ženklina ir jos šventieji. Be įkūrėjo Alfonso Marijos Liguorio bei Klemenso Marijos Hofbauerio, šventaisiais paskelbti brolis Gerardas Majella ir Jungtinėse Valstijose tarnavęs vyskupas Jonas Nepomukas Neumannas. Redemptoristų dvasingume taip pat svarbi ypatinga pagarba Nuolatinės Pagalbos Dievo Motinai.
Redemptoristai ir šiandien rengia parapijų misijas bei rekolekcijas, skelbia Evangeliją ir rūpinasi žmonėmis, stokojančiais dvasinės pagalbos. Greta skaistumo, neturto ir klusnumo įžadų jie duoda ištvermės įžadą – įsipareigoja likti kongregacijoje iki gyvenimo pabaigos. Taip beveik tris šimtmečius tęsiama steigėjo pasirinkta misija: būti arti vargstančiųjų ir tų, kuriuos Bažnyčios tarnystė pasiekia sunkiausiai.
Šv. Alfonsas Marija Liguoris: nuo advokato karjeros iki tarnystės vargšams
Alfonsas Marija Liguoris galėjo nugyventi pasiturinčio ir gerbiamo teisininko gyvenimą. Gimęs 1696 m. netoli Neapolio, kilmingoje šeimoje, jis anksti išsiskyrė gabumais: vos šešiolikos baigė civilinės ir bažnytinės teisės studijas, vėliau dirbo advokatu. Tačiau 1723 m. atsisakė profesinės karjeros ir pasirinko kunigystę. 1726 m. įšventintas kunigu, savo gyvenimą vis labiau siejo su žmonėmis, kuriems trūko ir materialinės, ir dvasinės pagalbos.
Alfonsui ypač rūpėjo atokių kaimų gyventojai, kuriuos kunigai pasiekdavo retai. Jis norėjo, kad Evangeliją išgirstų ir tie, kurie neturėjo išsilavinimo, turto ar įtakingų pažįstamų. Šis troškimas paskatino 1732 m. Skalos miestelyje įkurti Švenčiausiojo Atpirkėjo kongregaciją – redemptoristus. Jos nariai keliavo po kaimus, pamokslavo, klausė išpažinčių ir rengė misijas, padėdami žmonėms iš naujo atrasti tikėjimą.
Susitikimai su paprastais žmonėmis formavo ir Alfonso teologiją. Jam rūpėjo, kaip žmogui gyventi pagal tikėjimą susidūrus su silpnumu, abejonėmis ir sudėtingais pasirinkimais. Savo veikale „Moralinė teologija“ jis ieškojo pusiausvyros tarp krikščioniško gyvenimo reikalavimų ir jautrumo žmogaus sąžinei. Griežtumo kupinoje religinėje aplinkoje Alfonsas priminė Dievo gailestingumą ir ragino nuodėmklausius padėti žmogui atsitiesti.
Šį jo mokymo bruožą išryškino Benediktas XVI. 2012 m. rugpjūčio 1 d. katechezėje popiežius priminė, kad Alfonsas ragino kunigus per Atgailos sakramentą atskleisti gailestingojo Tėvo džiaugsmą, kai pas jį sugrįžta atgailaujantis sūnus. Išpažintis turėjo padėti nusidėjėliui patirti, kad kelias atgal pas Dievą jam tebėra atviras.
Ypatingą vietą Alfonso gyvenime ir raštuose užėmė malda. Net savo veikalą apie ją jis laikė naudingiausiu iš visų parašytų darbų. Jo mokymas buvo labai praktiškas: žmogus dažnai supranta, kas gera, tačiau pritrūksta jėgų taip elgtis. Todėl reikia kasdien kreiptis į Dievą, prašyti pagalbos ir pasitikėti, kad silpnumas nėra kliūtis būti išgirstam.
„Esame visiški skurdžiai, tačiau jei prašome, nebesame vargšai. Esame skurdžiai, bet Dievas yra turtingas“, – šiuos Alfonso žodžius citavo Benediktas XVI. Jie išreiškia šventajam būdingą pasitikėjimą: maldai nereikia nei ypatingo išsilavinimo, nei iškalbos. Į Dievą gali kreiptis kiekvienas, ypač išgyvenantis sunkumus ar nežinantis, kaip elgtis.
Alfonsas daug rašė apie Kristaus kančią, Eucharistiją, Mariją ir pasirengimą mirčiai. Jo knygos pasiekė ir Lietuvos skaitytojus: jau XIX amžiuje lietuviškai buvo leidžiami jo apmąstymai apie Jėzaus kančią ir Marijos skausmus, vėliau – „Pasiruošimas mirčiai“, maldai bei Švenčiausiojo Sakramento lankymui skirti tekstai. Šie leidiniai liudija, kad jo dvasinis mokymas Lietuvoje buvo pažįstamas gerokai anksčiau, negu čia įsikūrė redemptoristų bendruomenė.
1762 m. Alfonsas buvo paskirtas Sant Agata de Gočio vyskupu. Silpnėjant sveikatai, 1775 m. pasitraukė iš pareigų, o paskutinius gyvenimo metus praleido redemptoristų vienuolyne Paganyje. Mirė 1787 m. rugpjūčio 1 dieną. Šventuoju paskelbtas 1839 m., Bažnyčios Mokytoju – 1871 metais. Bažnyčia jį gerbia kaip moralės teologų ir nuodėmklausių globėją, o jo liturginį minėjimą švenčia rugpjūčio 1-ąją.
Trys broliai redemptoristai ir jų misija Lietuvoje
Kai 2018 metais Lietuvos vyskupų kvietimu Kaune įsikūrė du redemptoristai iš Slovakijos, pirmasis jų darbas buvo išmokti lietuviškai, kad galėtų vesti parapijų misijas. Šiandien bendruomenėje jau trys broliai – drauge su pasauliečiais jie skelbia Evangeliją Lietuvos parapijose, lanko Pravieniškių kalinius ir susitinka su Kauno studentais. Pokalbyje su „Laikmečiu“ tėvas redemptoristas Lukašas Michalovičius pasakoja, kodėl per misijas eina ir ten, kur žmonės retai sutinka kunigą, ir ką jiems reiškia Šiluvoje išklausyti žmogų, po daugelio metų grįžusį išpažinties.
Kodėl į Lietuvą atvyko būtent redemptoristai iš Slovakijos? Ar tai lėmė ankstesni ryšiai su Lietuvos Bažnyčia, konkretus kvietimas, ar jūsų bendruomenės misijinis apsisprendimas? Kaip prasidėjo redemptoristų veikla Lietuvoje ir kas paskatino čia įsikurti?
Norint atsakyti į šį klausimą, reikia grįžti į praėjusio amžiaus dešimtąjį dešimtmetį. Tuo metu Lenkijoje, o vėliau ir Slovakijoje – redemptoristų vienuolyne Podolince, šiaurės rytų Slovakijos mieste, – vasaromis vykdavo tarptautinės evangelizacijos mokyklos. Į jas atvykdavo žmonės iš Lietuvos, Latvijos, Ukrainos ir kitų šalių. Taip užsimezgė ryšiai tarp jaunų žmonių iš įvairių Rytų ir Vidurio Europos šalių, norinčių evangelizuoti.
Šias mokyklas vesdavo redemptoristai, ypač tėvas Michalas Zamkovský, kartu su Podolince veikusia misijine bendruomene „Gyvybės upė“. Vėliau tėvas Michalas Zamkovský su šios bendruomenės komanda keletą kartų atvyko į Lietuvą vesti misijų. Taigi Slovakijos redemptoristų ryšiai su Lietuvos Bažnyčia, ypač su Kauno arkivyskupija, turi ilgą istoriją.
Lietuvos vyskupai žinojo apie redemptoristus ir jų charizmą, ypač parapijų misijas, ir norėjo atgaivinti šią praktiką Lietuvoje. Redemptoristai veikia daugiau kaip 80 pasaulio šalių, visuose žemynuose, tad parapijų misijų patirtį atsinešame iš įvairių kultūrų ir kraštų.
Be to, keli Lietuvos vyskupai studijavo Alfonsianoje – moralės teologijos akademijoje Romoje, priklausančioje Popiežiškajam Laterano universitetui. Šiai akademijai vadovauja redemptoristai, tad studijos joje taip pat suteikė galimybę pažinti mūsų charizmą.
Visi šie ryšiai paskatino Lietuvos vyskupus pakviesti redemptoristus įkurti bendruomenę Lietuvoje. Iš pradžių buvo svarstoma ją įkurti Elektrėnuose, tačiau galiausiai pasirinktas Kaunas. 2018 m. rugsėjį čia atvyko du tėvai – Rastislav Dluhý ir Peter Hertel.
Tai jau trečias kartas, kai redemptoristai buvo pakviesti į Baltijos šalis. Pirmą kartą tai įvyko XIX amžiaus pradžioje, antrą kartą – prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau pirmieji du bandymai negalėjo išsiplėtoti: pirmąjį sutrukdė politinė padėtis carinėje Rusijoje, o antrąjį – karas ir po jo įsigalėjęs komunistinis režimas.
Kokie buvo pirmieji bendruomenės žingsniai?
Žinoma, pirmasis žingsnis buvo pradėti mokytis lietuvių kalbos: lankyti kursus Vytauto Didžiojo universitete (VDU), mokytis su mokytoja ir daug dirbti savarankiškai. Vėliau tėvai sulaukė pirmųjų kvietimų vesti rekolekcijas ir mokymus. Iš pradžių juos vedė anglų kalba, o paskui pamažu pradėjo tarnauti lietuviškai.
Po kelių mėnesių tėvai Rastislavas ir Petras pradėjo tarnauti kalėjime, vėliau tapo VDU kapelionais, taip pat įsitraukė į Kauno arkivyskupijos pašaukimų komandos veiklą. Jie bendradarbiavo ir su misijine bendruomene „Gyvybės medis“, su kuria vėliau pradėjo vesti parapijų misijas. Tam reikėjo nemažai pasirengti, be kita ko, išversti parapijų misijų skaitinių knygą, nes kiekviena misijų diena skirta vis kitai temai, pavyzdžiui, nuodėmei, atsivertimui ar maldai.
Vėliau prasidėjo COVID-19 pandemija ir įprasta veikla sustojo. Tuo metu tėvai Rastislavas ir Petras aktyviai skelbė Evangeliją per radiją ir internete – evangelizacija persikėlė į šias erdves.
Kokia šiandien yra pagrindinė jūsų veikla Lietuvoje?
Prieš dvejus metus, 2024-aisiais, prie tėvų Rastislavo ir Petro prisijungė trečias brolis – tėvas Lukas. Dabar, kai esame trys redemptoristai, galime plėsti savo veiklą.
Siekiame, kad mūsų prioritetas būtų parapijų misijos, pasirengimas joms ir misijų komandos ugdymas bendradarbiaujant su misijine bendruomene „Gyvybės medis“. Kartu su šia bendruomene kasmet organizuojame misijų mokyklą, kurioje mokome pasauliečius iš visos Lietuvos evangelizuoti, būti Kristaus mokiniais ir misionieriais ten, kur jie gyvena. Taip pat kviečiame juos dalyvauti mūsų misijose, o kai kuriuos – prisijungti prie bendruomenės ir glaudžiau bendradarbiauti.
Esame Pravieniškių kalėjimo kapelionai: skelbiame Evangeliją, rūpinamės kalinių sielovada ir vedame katechezes. Taip pat tarnaujame Vytauto Didžiojo universitete: susitinkame su studentais, aukojame Mišias, dalyvaujame įvairiuose renginiuose tiek VDU, tiek visoje Kauno akademinėje bendruomenėje.
2024 metų rudenį pradėjome talkinti Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios sielovadoje, o šių metų spalio 1 dieną tėvas Petras tapo šios bažnyčios rektoriumi. Tad dabar dar aktyviau tarnausime ir čia. Norėtume, kad ši bažnyčia taptų nuolatinės misijos vieta. Kartu su jos bendruomene dalyvavome „Divine Renovation“ mokymuose ir viliamės toliau eiti šiuo keliu drauge su pasauliečiais.
Taip pat sulaukiame daug kvietimų vesti rekolekcijas, mokymus ir klausyti išpažinčių. Kasmet per Šiluvos atlaidus prisijungiame prie nuodėmklausių komandos ir klausome išpažinčių visą atlaidų laiką.
Dar viena mūsų veiklos sritis – muzikos tarnystė „Giesmės Atpirkėjui“. Ypač daug dėmesio jai skiria tėvas Rastislavas, kuris kartu su pasauliečių komanda verčia giesmes iš anglų, slovakų ir kitų kalbų į lietuvių kalbą. Šios giesmės skamba per misijas, jas jau gieda ir kitos bendruomenės. Ši komanda taip pat vedė šlovinimą per nacionalinę Vilties jubiliejaus šventę Kaune ir Pasaulinį gailestingumo kongresą Vilniuje. Tai dar vienas mūsų evangelizacijos būdas.
Nuo šių metų rugsėjo ėmėmės ir naujų tarnysčių: tėvas Petras tapo vienu iš dviejų Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvų, o tėvas Lukas – Kauno arkivyskupijos kancleriu.
Kur labiausiai reikia redemptoristų tarnystės ir kaip čia įgyvendinate savo pašaukimą pasiekti dvasiškai apleistus žmones?
Mūsų pašaukimas ir charizma Bažnyčioje – skelbti gausų atpirkimą vargšams, vargstantiems ir labiausiai apleistiems žmonėms. Lietuvoje stengiamės tai daryti per parapijų misijas. Jų metu skelbiame Evangeliją ir tarnaujame ne tik tiems, kurie ateina į bažnyčią, bet ir tiems, kurie į ją nebeateina. Rengiame evangelizacines programas mokyklose, savivaldybėse, policijos ir ugniagesių įstaigose, ligoninėse bei globos namuose. Kultūros namuose ir kitose erdvėse organizuojame atvirus susitikimus.
Stengiamės pasiekti žmones, kurie yra apleisti, nutolę nuo Bažnyčios, dar nepriėmę Evangelijos ir Kristaus kaip savo Viešpaties. Taip pat norime padėti tiems, kurių tikėjimas labiau remiasi tradicija, atrasti gyvą tikėjimą ir asmeninį ryšį su Kristumi.
Tarp apleistų žmonių neabejotinai yra ir kaliniai, kuriuos lankome. Panašų kvietimą atpažįstame ir akademinėje sielovadoje, nes šiandien jauni žmonės taip pat dažnai yra pažeidžiami, apleisti ir vieniši. Į mūsų bažnyčią – Vytautinę – irgi ateina labai įvairūs žmonės. Galbūt šiandien miestuose apleistų žmonių yra net daugiau negu kaimuose.
Ypatinga proga jiems tarnauti – Šiluvos atlaidai, per kuriuos klausome išpažinčių. Kasmet tai būna ypatingos malonės laikas: ateina žmonės, norintys pasikalbėti ar atlikti išpažintį po daugelio metų. Ateina sužeisti žmonės, atsiliepę į Dievo kvietimą susitaikyti su Juo, su Bažnyčia ir kitais žmonėmis, atleisti ir patirti atleidimą. Tuomet vyksta Dievo gailestingumo stebuklai.
