Balandžio 23 d. Malabe Leonas XIV užbaigė dešimties dienų kelionę Afrikoje, aukodamas Šv. Mišias miesto stadione. Homilijoje popiežius ragino tikinčiuosius: „Skaitykime kartu Šventąjį Raštą, Bažnyčios bendrą turtą, vedami Šventosios Dvasios.“
Komentuodamas Apaštalų darbų pasakojimą apie Pilypo susitikimą su Etiopijos didžiūnu, popiežius pabrėžė tikėjimo išlaisvinančią galią. Šis žmogus, nors „turtingas, išsilavinęs ir kultūringas“, kartu buvo ir vergas – „jis negali perduoti gyvybės: visos jo jėgos tarnauja galiai, kuri jį kontroliuoja“. Tačiau, išgirdęs Evangeliją, jis tampa „nebe svetimšalis, bet Dievo vaikas, mūsų brolis tikėjime“.
Popiežius priminė, kad per Krikštą ir tikintieji „paveldėjo tą pačią šviesą, tą patį tikėjimą“, leidžiantį suprasti Dievo žodį. Jis pabrėžė, kad Šventojo Rašto skaitymas „yra visada asmeninis ir visada bažnytinis veiksmas, o ne vien individuali ar techninė pastanga“.
Kalbėdamas apie dykumos patirtį ir maną, Leonas XIV pabrėžė Dievo apvaizdą ir pažadą, kuris pilnai išsipildo Kristuje – „duonoje iš dangaus“, Eucharistijoje, naujos ir amžinos sandoros sakramente.
„Per galutinį egzodą – Jėzaus Prisikėlimą – kiekviena tauta išlaisvinama iš blogio vergovės“, – sakė popiežius, kviesdamas į tikėjimo apsisprendimą: „Kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą.“
Jis akcentavo, kad tikėjimas yra atsakas į Dievo meilę: „Ar tikiu, kad jo meilė yra stipresnė už mano mirtį?“ ir priminė Kristaus žodžius: „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.“
Popiežius ragino tikinčiuosius gyventi Eucharistijos slėpiniu: „Kristus mums yra viskas“, pabrėždamas, kad susitikimo su Jėzumi džiaugsmas savaime tampa liudijimu ir evangelizacija.
Kreipdamasis į Pusiaujo Gvinėjos Bažnyčią, jis ragino tęsti misiją: „Būkite uolūs Evangelijos skelbėjai“ ir „savo gyvenimu liudykite tikėjimą, kuris išgelbėja“.
Atsisveikindamas su šalimi ir visu Afrikos žemynu, popiežius sakė: „Išvykstu iš Afrikos išsiveždamas jūsų man padovanotą brangų turtą – tikėjimo, vilties ir meilės lobį, sudarytą iš istorijų, veidų, džiaugsmingų ir kupinų kančios liudijimų, kurie labai praturtina mano gyvenimą ir mano, kaip Petro įpėdinio, tarnystę“.
Jis pabrėžė, kad Afrika „gali daug prisidėti prie viso pasaulio krikščionių tautos šventumo ir misijos“, ir patikėjo žemyno ateitį Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimui.
Po Mišių popiežius išvyko į oro uostą, kur įvyko oficiali atsisveikinimo ceremonija.
