Aktorius Antonio Banderasas (Antonijus Banderasas) dalyvavo popiežiaus Leono XIV susitikime Madride su kultūros, meno, ekonomikos ir sporto atstovais per apaštališkąjį vizitą Ispanijoje.
Šio miesto „Movistar Arena“ sekmadienį tapo savotišku šiuolaikiniu „Pagonių kiemu“, kuriame tikėjimas ir šiuolaikinis menas susitiko tyrinėti žmogaus asmens slėpinio, vadovaujant popiežiui Leonui XIV.
Renginys subūrė žymias Ispanijos kultūros asmenybes, žinomas ir tarptautiniu mastu, tarp jų – aktorių Banderasą. Sporto pasauliui atstovavo legendinė badmintono žaidėja Carolina Marin (Karolina Marin), tris kartus tapusi pasaulio čempione, o akademinei bendruomenei – Madrido Komplutensės universiteto planavimo, koordinavimo ir institucinių ryšių prorektorius Jose Maria Coello de Portugal (Chosė Marija Koeljas de Portugalis).
Profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų atstovai taip pat pristatė popiežiui savo rūpesčius ir iššūkius, siekdami kartu kurti visuomenę, orientuotą į bendrąjį gėrį ir gebančią įveikti susiskaldymą bei poliarizaciją.
Jų dalyvavimas tapo ženklu, kad net ir susiskaldžiusioje visuomenėje susitikimas tebėra įmanomas. Šis istorinis susitikimas atspindėjo pirmojo popiežiaus vizito į Ispaniją per pastaruosius penkiolika metų temą – „Pakelkite akis“ – ir popiežiaus Leono XIV kvietimą megzti ryšius tarp įvairių visuomenės grupių. Taip buvo parodyta, kad, nepaisant teisėtų skirtumų, egzistuoja tvirtas noras kurti stiprias tarpsritines partnerystes, kurios padėtų spręsti ateities iššūkius.
Vienu ryškiausių renginio momentų tapo Banderaso kalba, kurioje jis skaitė tekstą apie tikėjimo ir kultūros ryšį.
„Prisipažįstu, kad esu Dievo pavergtas“, – žvelgdamas tiesiai į popiežių sakė aktorius.
Banderasas, kuris dieną prieš tai Madrido Limos aikštėje vykusiame maldos budėjime su jaunimu vadovavo specialiam miuziklo „Godspell“ aktorių pasirodymui, taip pat prisiminė savo gimtojo Malagos miesto liaudiškojo pamaldumo tradicijas ir Didžiosios savaitės procesijas, paženklinusias jo vaikystę. Savo kalboje jis pabrėžė meno gebėjimą kelti gilius klausimus.
„Pasaulyje, kuris kartais tampa pernelyg supaprastintas, menas padeda mums susigrąžinti gilumą ir sielą, kurią mėginama iš mūsų atimti dirbtinio intelekto pagalba“, – kalbėjo jis.
„Pasaulyje, kuris kartais tampa pernelyg supaprastintas, menas padeda mums susigrąžinti gilumą ir sielą, kurią mėginama iš mūsų atimti dirbtinio intelekto pagalba“, – kalbėjo jis.
Anksčiau Madrido arkivyskupas kardinolas Jose Cobo (Chosė Kobas) kalbėjo apie popiežių Leoną XIV kaip apie vieną svarbiausių balsų, padedančių priešintis ekstremizmui. Tęsdamas šią mintį, popiežius pabrėžė, kad Bažnyčia nuo pat pirmųjų amžių buvo kultūros ir meno pusėje, skatindama skirtingų požiūrių susitikimą bendrose transcendencijos paieškose.
Bažnyčios troškimas išlikti dialoge su šiuolaikiniu pasauliu
„Bažnyčia, suvokdama ir savo sėkmes, ir nesėkmes istorijos eigoje, trokšta išlikti dialoge su šiuolaikiniu pasauliu“, – kalbėjo popiežius Leonas XIV.
Savo kalboje jis paragino šiuolaikinį pasaulį neatmesti Bažnyčios „šimtmečių patirties“, kuri, jo žodžiais tariant, visada siūlė žmogaus orumą ir bendrąjį gėrį puoselėjančius gyvenimo kelius. Šiame kontekste jis priminė Jungtinėse Tautose nuskambėjusius šv. Pauliaus VI žodžius, kad, nepaisant įvairių nuomonių apie Romos popiežių, jo misija yra gerai žinoma.
Popiežius taip pat citavo savo 2026 m. gegužės 25 d. paskelbtą encikliką „Magnifica humanitas“, sugrįždamas prie pagrindinio klausimo: „Ką reiškia būti iš tikrųjų žmogumi?“
Į šį klausimą jis pateikė aiškų atsakymą: „Bažnyčia nuolankiai, bet kartu ir tvirtai dalijasi tuo, ką atrado tikėjimo patirtyje: kad Jėzus Kristus atsako į didžiuosius žmogaus gyvenimo ir jo pilnatvės klausimus tiek šiame pasaulyje, tiek jų išsipildyme amžinybėje.“
Kalbėdamas apie šių klausimų sprendimą, popiežius pasiūlė socialinio dialogo formą, kurią palygino su tinklų mezgimo menu. Šis kelias remiasi „susitikimu, klausymusi, dialogu ir pagarba“.
Jis pažymėjo, kad ši mintis nėra nauja jo pontifikate. Ji jau buvo matoma jo vyskupiškajame herbe ir dar labiau išryškėjo po išrinkimo Romos popiežiumi. Pats žodis „pontifikas“ reiškia „tiltų statytoją“ – žmogų, kuris pirmiausia stato tiltą su Dievu, o vėliau tarp žmonių, visuomenių ir kultūrų.
Konkrečiai kalbėdamas apie „tinklų mezgimą“, popiežius paaiškino, kad tai reiškia, jog universitetas neturi nusigręžti nuo darbo pasaulio ir atsisakyti tiesos paieškų; verslas neturi darbuotojo laikyti vien priemone savo interesams siekti; menas neturi būti skirtas tik elitui; sportas neturi virsti vien reginiu ar verslu; o technologinė pažanga turi atsižvelgti į pagyvenusius žmones, vargšus ir tuos, kurie neturi balso.
Konkrečiai kalbėdamas apie „tinklų mezgimą“, popiežius paaiškino, kad tai reiškia, jog universitetas neturi nusigręžti nuo darbo pasaulio ir atsisakyti tiesos paieškų; verslas neturi darbuotojo laikyti vien priemone savo interesams siekti; menas neturi būti skirtas tik elitui; sportas neturi virsti vien reginiu ar verslu; o technologinė pažanga turi atsižvelgti į pagyvenusius žmones, vargšus ir tuos, kurie neturi balso.
Šiame kontekste popiežius, pagal išsilavinimą matematikas, su pagarba prisiminė didžiuosius ispanų literatūros klasikų vardus – Lope de Vega (Lopę de Vegą), šv. Teresę Avilietę, šv. Kryžiaus Joną ir Pedro Calderon de la Barca (Pedrą Kalderoną de la Barką). Jis taip pat paminėjo šv. Tomo Akviniečio tekstams būdingą ramybę ir priminė, kad būtent jam Bažnyčia yra dėkinga už nuostabius Devintinių himnus.
Popiežiaus teigimu, tinklų mezgimas taip pat reiškia nesavanaudišką tarnystę, kuri per amžius įkvėpė tikėjimo vedamus vyrus ir moteris steigti ligonines, mokyklas ir labdaros iniciatyvas. Todėl jis paragino susirinkusiuosius nuoširdžiai paklausti savęs, ar Europa būtų galėjusi suformuoti savo tapatybę be dvasinio paveldo, kuris ženklino jos istoriją.
„Tai nėra provokacija. Tai kvietimas apsvarstyti, ar amžinybė, įžengusi į laiką ir erdvę per Jėzaus Kristaus įsikūnijimą, negalėtų vėl tapti kasdienio gyvenimo dalimi, – aiškino popiežius. – Ar tikrai galima manyti, kad Europa, kurią taip mylime, būtų savimi be tikėjimo pėdsako? Kodėl turėtume bijoti, kad amžinybė persmelktų kasdienybę?“
Baigdamas kalbą popiežius pabrėžė, kad Kristus grąžina bendrąjį gėrį į jam priklausančią centrinę vietą kaip teisėją, kuris „tramdo vienų godumą ir maitina kitų viltį, trokšdamas išgelbėti visus“.
