Atleidimas yra pamatinė krikščioniško gyvenimo vertybė, kurios Jėzus mokė ir kurią liudijo iki pat kryžiaus, nuo kurio meldė atleidimo savo persekiotojams (žr. Lk 23, 34), rugsėjo 13 d. „Viešpaties angelo“ vidudienio maldos susitikime sakė Leonas XIV, komentuodamas šį sekmadienį skaitytą Evangelijos ištrauką (Mt 18,21–35).
„Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“, – klausia Petras Mokytojo. Jo klausimas atskleidžia didelę Petro širdį – Biblijos skaičius „7“ yra tobulumo skaičius. Atleisti „septynis kartus“ reiškia atleisti labai dosniai. O Jėzaus atsakymas siekia dar toliau – „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“. Kitaip tariant, be ribų, be apskaičiavimų.
Išganytojas pasitelkia palyginimą apie tarną, kuris buvo skolingas šeimininkui tokią sumą, kurios praktiškai neįmanoma sugrąžinti. Tačiau šeimininkui parodžius gailestingumą ir jam atleidus skolą, pats tokio nusistatymo neparodė savo draugui, kuris buvo skolingas jam. Už tai buvo subartas ir nubaustas.
„Šiais žodžiais Jėzus mums primena, kad dovana ir atleidimas yra mūsų egzistencijos pagrindas. Viskas mums iš grynos meilės yra duota Dievo ir nė vienas iš mūsų negali pasakyti, kad tobulai atsako į tokį gerumą“, – sakė Leonas. Todėl, anot jo, tokia dovanojimo, davimo veltui nuostata, kuri yra paties mūsų gyvenimo šaltinis, taip pat yra geriausia mūsų buvimo kartu taisyklė. Tai patiriame kiekvieną dieną.
„Atleidimas yra nepakeičiamas, o jei jo trūksta – neįmanoma gyventi taikoje: anksčiau ar vėliau širdyse ir tarp žmonių kyla konfliktai, kaltinimai, nuoskaudos, kerštas, kurie griauna santykius, išskiria šeimas, sukelia karus“, – pabrėžė popiežius.
Atleidimas yra nepakeičiamas, o jei jo trūksta – neįmanoma gyventi taikoje: anksčiau ar vėliau širdyse ir tarp žmonių kyla konfliktai, kaltinimai, nuoskaudos, kerštas, kurie griauna santykius, išskiria šeimas, sukelia karus“, – pabrėžė popiežius.
Atleidimas išlaisvina ir sugrąžina šviesą net ten, kur žmogaus materialinis ir dvasinis skurdas akimirkai aptemdė horizontą, privertė suabejoti kelio kryptimi. Atleidimas, tarsi gaivus vėjas, nuveja net ir tamsiausius debesis ir vėl pasirodo saulė.
Ir pats šv. Petras tai ne kartą patyrė savo gyvenime. Ypač tada, kai išsižadėjęs ir apleidęs Jėzų per jo Kančią, o po to vėl susitikęs su prisikėlusiu Viešpačiu ežero krante, išgirdo vienintelį klausimą: „Simonai […], ar myli mane?“ (žr. Jn 21, 15), taip pat ir kvietimą – „Sek paskui mane!“ (19 eil.). Kaip ir pačioje jų istorijos pradžioje, jų pirmojo susitikimo dieną, tarsi beveik nieko nebūtų nutikę.
„Ir ši meilė, kuri pamiršta ir gydo, pirmajam iš apaštalų taps jo misijos patvirtinimu“, – sakė Leonas XIV, melsdamas, kad M. Marija, Gailestingoji Motina, mums padėtų atleisti, žengti pirmą žingsnį, nors ir sunku, drąsiai ir nuosekliai skleisti ramią ir gydančią meilės, kuri įveikia neapykantą ir nuginkluoja visas nuoskaudas, šviesą.
