Šių dienų iškreiptų veidrodžių karalystėje, kai patriotai vadinami išdavikais, o visokie nevykėliai, prisitaikėliai ir išverstaskūriai laikomi valstybės kūrėjais, su kunigu Robertu Grigu norėjosi kalbėti apie… meilę. Artimo meilę, vyro ir moters meilę, tėvų ir vaikų meilę, galų gale – žmonijos ir Dievo meilę. Ir apie laimę. Kuo mažiau meilės – tuo mažiau ir laimės.
Nes būti laimingu – reiškia mylėti. Bet laimė – tai ir tiesa. Laimė – ir jausti teisingumą, gyventi santarvėje su pasauliu, o svarbiausia – su savimi. Ar išvis įmanoma laimė be atjautos ir be empatijos?
Nors kunigo laimė kitokia nei daugelio iš mūsų, apie gyvenimo prasmę, meilę ir laimę kalbamės su didelės vidinės kultūros žmogumi – disidentu kunigu Robertu Grigu. Žmogumi, kuris pačiais juodžiausiais laikais grūmėsi už mūsų visų valstybės egzistenciją. O šiandien ir vėl atsidūrė pogrindyje, nežinia kieno sudarytuose niekur „nepageidaujamų“ sąrašuose.
Šis žmogus niekada nekviečiamas į jokias LRT ar kitų sisteminių žiniaskaidos priemonių diskusijas, niekada nelaukiamas parodomuosiuose valstybės renginiuose, kur pliusiukus begėdiškai sau dedasi nieko dora dėl mūsų valstybės nenuveikę ir vargu ar kada nors nuveiksiantys politikai. Būtų juokinga, bet iš tikrųjų yra žiauru: lyg amžinas disidentas ir sąžinės kalinys. Ir amžinai – juoduosiuose sąrašuose: ir prie ruso, ir kažkur į klystkelius nuklydusioje, cenzūrą vėl įvedusioje ir baudėjų būrių besišaukiančioje dabarties Lietuvoje.
Net įdomu – negi išdrįs ta kiaulės aki įsistačiusių burokevičiaus platformininkų garbintojų šutvė ir jį apšaukti „vatniku“ ar „kremliniu“? Bet jam nerūpi: nes jei nenulenkė galvos net tada – tai kodėl turėtų nulenkti ją dabar?
