Šiandien tęsiame ciklą „Ką kalbėti vaikams apie meilę“ ir būtent apie tai, kaip nepamesti galvos meilės audroje. Taip pat kalbėsime apie tai, kada verta įsimylėti.
Toks klausimas turbūt atrodo keistai, nes meilė – toks spontaniškas dalykas. Sakoma: „Širdžiai neįsakysi!“ Tos audros siaučia ir siautėja, kelia aukštyn, trenkia žemyn ir panašiai. Tačiau geriau pamąsčius yra galimybių šituos dalykus šiek tiek reguliuoti, šiek tiek palikti erdvės prefrontalinei smegenų skilčiai, atsakingai už sprendimus veikti.
Aną kartą kalbėjome apie meilės bei sutuoktinio pasirinkimo dimensijas: filosofinę, tai yra vertybių bendrystę, psichologinę – charakterių dermę, ir sociologinę – amžiaus, išsilavinimo ir socialinės klasės skirtumus. Teisingai pasirinkti sutuoktinį svarbu.
Dažniausia klaida yra tokia, kad pirma eina jausmai, o draugystė seka iš paskos arba išvis neseka. Viskas yra redukuojama į jausmų bangavimą. Mūsų laikais, kaip kalbėjome praeituose kartuose, iš tiesų gyvename emocinio žmogaus laikmetyje. Jei jis jai patinka, ji jam patinka, reiškia, viskas gerai: galima pradėti reikšti meilę vienas kitam, galima pradėti intymius ryšius labai anksti.
Tada jau, žinoma, ir apie vertybes, apie charakterį ir panašiai pradedama galvoti, tačiau tai daryti būna jau truputį vėlu, kadangi jau yra įvykęs labai stiprus prisirišimas vienas prie kito, kaip kalbėjome aną kartą.
Taigi šis klausimas: kokią aš norėčiau turėti žmoną arba kokio aš norėčiau turėti vyro, toks „matavimasis“, taip sakant, iš tiesų yra labai geras ir protą lavinantis dalykas. Išlaisvinantis jį nuo pernelyg stipraus emocijų diktato.
Iš tiesų jau vaikų reikėtų klausti: kokią norėtum turėti žmoną, kokio norėtum turėti vyro? Ar jis turėtų tikėti į Dievą? Ar ji turėtų tikėti? Ką jis turi galvoti apie vaikus, apie pinigus? Kokio charakterio turėtų būti, kokio amžiaus? Išties tokios mintys yra natūralios.
Galbūt ankstesniais laikais jos buvo dar labiau įprastos, nes meilė su santuoka buvo siejama gerokai daugiau nei mūsų dienomis. Žinoma, emocinę žmogaus dalį niekada nebūdavo labai lengva suvaldyti. Tačiau iš principo, jeigu vertintume statistinius tyrimus – skyrybų statistiką, vaikų, gimusių ne santuokoje, skaičių – tokių dalykų praeitose epochose buvo daug mažiau.
Elgesį valdė racionalus modelis: meilė veda į santuoką, joje gimsta vaikai, o prisipažinimas meilėje buvo analogiškas pasipiršimui: „Ar tekėsi už manęs?“ Tokią klasiką galima matyti Jane Austen romanuose ar pagal juos pastatytuose filmuose („Pride and Prejudice“, „Sense and Sensibility“ ir kt.). Dabar taip nėra.
Prisipažinimas meilėje
Tai galima padaryti būnant penkerių, penkiolikos ar dvidešimt penkerių metų. Pirmuoju atveju viskas yra gerai, nes meilė tada vis dėlto nėra ypatingai audringa. Penkiolikmečiams situacija gerokai sudėtingesnė, kadangi, jeigu vaikinas prisipažįsta mylintis merginą, dažniausiai jis dar gerai jos nepažįsta.
Tiesiog ji jam labai patinka, tačiau nei apie vertybes, nei apie psichologiją dažniausiai jis nebus daug mąstęs. Veikia tiesiog trauka, atitikimas, kažkokia „chemija“, kaip sakoma. Nėra labai aišku, kodėl, tarkime, vienas vaikinas patinka merginai, o kitas – ne.
Karolis Wojtyła yra apie tai truputį užsiminęs knygoje „Meilė ir atsakomybė“. Daugiau situaciją aiškina psichoanalizė: vaikinui patinkanti mergina gali kažkuo būti panaši į jo mamą, o merginai vaikinas – į jos tėtį. Tai gana suprantama, kadangi berniukui mama ar mergaitei tėtis yra pirmieji kitos gimties mylimi žmonės, kuriuos jie myli jau nuo kūdikystės.
Tokia „spontanika“ yra graži, tačiau, suprantama, geram pasirinkimui nepakankama.
Tačiau emocijos veikia stipriai. Magnetinio rezonanso tyrimai rodo, kad kai raudona spalva „įsižiebia“ vidurinėje smegenų dalyje esantys jų centrai, už mąstymą atsakingoje prefrontalinėje žievėje nelieka jokių spalvų: ji „išsijungia“. Taip ir sakoma: meilė yra akla.
Tad kaip gi galima išlaikyti galvą ant pečių? Kaip pasirinkti sutuoktinį laisvai, kada emocijos nėra prie galvos pridėjusios „pistoleto“ (anglų kalboje vadinamas shotgun marriage scenarijus, kada merginos, kuri pastojo prieš santuoką, tėvas pridėdavo prie galvos pistoletą nėštumo kaltininkui…).
Intymūs santykiai „suklijuoja“
Kaip vis verta kartoti, ypatingai intymūs santykiai suriša du žmones – tarsi suklijuoja du popieriaus lapus.
Jonas Paulius II šį „susiklijavimą“ aiškino per neverbalinės kūno ištarmės, arba „kūno kalbos“, fenomeną seksualinio akto metu: „Aš atiduodu tau save absoliučiai, kol mirtis mus išskirs“, – kalba žmogaus kūnas, o tiksliau – jo siela aistros kulminacijos metu.
Taip pat tokį stiprų sekso poveikį paaiškina neuromokslas: žmones suriša oksitocinas, išsiskiriantis smegenyse, o, kaip dabar žinoma, ir širdyje. Taip susiklijavus atsiskirti gali būti labai sunku – panašiai kaip mėginant atskirti du suklijuotus popieriaus lapus: jie plyšta.
Ši „skylė“ labai skausminga. Skausmo vengiant, santykiai tęsiami, nors galvojama, kad šis „partneris“ jam ar jai nelabai tinka. Jei jie baigiasi santuoka, statistika rodo, jog jos subyrėjimo tikimybė yra 50 procentų didesnė nei poroms, kurios pradėjo gyventi kartu tik susituokusios.
Taip yra dėl keleto priežasčių, viena iš kurių yra čia mūsų aptariama pasirinkimo laisvės stoka.
Piršlių racionalumas
Kita vertus, dažnai iki santuokos pora nenueina: kohabitacija yra keletą kartų trapesnė nei santuoka.
Tai nelabai matoma, kadangi štai pasirodė Šarūnė, Šarūno bute devintame aukšte kur nors daugiabutyje pabuvojo keletą mėnesių, o paskui jos ten nebėra – ir niekas apie tai nežino.
Pas mus vieno namo gyventojai ne tik mažai pažįsta vieni kitus, bet neretai ir retai sveikinasi. Tad čia ne prieškario kaimas, kuriame tai, kad Petras palydėjo Onutę namo po vakaruškos, kitą rytą skelbė visos vietinės „žiniasklaidos priemonės“.
O jei palydėjo ir antrą kartą – dalykas tampa vertas ir kaimo tarybos apsvarstymo: ar jie vienas kitam tinka, kur jis Onutę parsives, ar jis turtingas, ar ne, koks jo charakteris ir panašiai.
Tokia kaimo išmintis nebuvo labai prasto lygio, kaip ir piršlybos. Piršliai turėjo tam tikrą supratimą ir apie psichologiją, ir apie žmonių vertybes. Būdavo, suprantama, ir ekonominių paskaičiavimų, tačiau bendruomenės išmintis galėjo padėti pasirinkti sutuoktinį.
Tad ką dabar daryti, jei tokios bendruomenės išminties nebeliko?
Ką vesti?
Tad štai ir tas paprastas klausimas: ką norėtum vesti, už ko norėtum ištekėti? Kokį vyrą, kokią žmoną norėtum turėti?
Tėvai tam tikra prasme galėtų kompensuoti kaimo bendruomenės sunykimą, jei imtųsi „tolimojo rengimo šeimai“ – tai terminas iš Jono Pauliaus II apaštališkojo paraginimo Familiaris consortio – užduodami tokius klausimus jau vaikams.
Vaikams jie įdomūs, o juo labiau paaugliams, kurie jau ypatingai žavisi kitos gimties asmenimis.
Tai gražu, taip, bet dar geriau būtų, kad žiūrėdamas jis į ją galvotų: „Ar norėčiau aš ją vesti?“, o ji: „Ar norėčiau už jo ištekėti?“
Natūralus klausimas, bet turbūt nelabai dažnas mūsų laikų jaunimo aplinkoje, nes kur ta santuoka? „Kažkada“ ir „galbūt“.
Turėsiu namą, turėsiu mašiną, būsiu padaręs karjerą ar būsiu padariusi karjerą – tada galbūt jau galima galvoti apie santuoką.
O šiaip tai yra meilės sritis. Meilė yra labai palaiminta gyvenimo dalis, tad kodėl gi tos meilės neišreikšti?
Tada susirišama anksčiau, negu vienas kitą pažįstama. Ir, kaip jau kalbėjome, tada galima abejoti, ar eiti į santuoką, bet labai sunku išsiskirti.
Todėl verta daug kalbėti apie tai, kad meilė yra, kaip sakėme, „aistringa draugystė“. Abu žodžiai svarbūs. Aistra – tai erosas, draugystė – daugiau agapės dalis, amor benevolentiae, gero linkinti meilė, draugystės meilė.
C. S. Lewisas rašė, jog vyras turėtų būti geriausias žmonos draugas ir atvirkščiai.
Žinoma, galima turėti savo gimties draugų: vyrui – vyrų draugų, žmonai – draugių. Tai reikalinga ir praturtina.
Bet iš tiesų šis idealas, kad sutuoktiniai turėtų būti geriausi vienas kito draugai, yra labai stiprus idealas. Tada žmonės iš tiesų būna laimingi santuokoje.
Jie gali dalytis, vienas kitam padėti, rūpintis, dalintis savo džiaugsmais ir skausmais, apie juos kalbėtis.
Karolis Wojtyła knygoje „Meilė ir atsakomybė“ rašo, jog, žinoma, pirma gimsta simpatija, tačiau ji turi peraugti į draugystę, į draugavimą.
Jei neperauga, jei draugystei yra per menkos sąlygos vystytis arba jei per daug greitai susirišama ir pernelyg sparčiai vystosi intymūs ryšiai, kyla problemų. Dažniausiai tai vyksta greitai, todėl klausimas „Kada verta įsimylėti?“ mūsų jausmingais laikais skamba keistai.
idealas, kad sutuoktiniai turėtų būti geriausi vienas kito draugai, yra labai stiprus idealas. Tada žmonės iš tiesų būna laimingi santuokoje.
Visuotinai pripažįstama, kad pirmoji meilė yra puikus patyrimas. Ir kai tie du jauni žmonės vienas kitą myli, vaikšto susikibę už rankų, o paskui, dar labiau susiglaudę romantiškoje mėnesienoje, atrodo, kad viskas gerai.
Na, dar pagalvojama, kaip čia viskas klostysis. Galbūt reikia apsisaugoti nuo nepageidaujamų meilės pasekmių ir panaudoti kontracepciją. Tad kalbama apie kontracepciją ir panašiai.
Tačiau pats įsimylėjimas vertinamas labai aukštai. Gyvename, kaip kalbėjome anksčiau, meilės, suprastos kaip emocija, kulto laikais.
Ir vis dėlto, jeigu jam šešiolika, o jai penkiolika metų, ar verta įsimylėti ir pradėti meilės istoriją?
Iš tiesų tai du skirtingi dalykai. Įsimylėti, suprantama, galima anksti – galima jau darželyje, galima pradinėse klasėse. Paauglystėje tai ypač tikėtina, kadangi tada jau angelas šauna strėlę į vaikino ir merginos širdį. Tas angelas, tas kūdikis simbolizuoja lytinę trauką. Čia veikia vaisingumą reguliuojantys hormonai, apie kuriuos jau esame kalbėję, ir jie veikia labai stipriai.
Įsimylėjimas yra suprantamas: jis jai patinka, ji jam labai patinka. Tačiau tai dar nėra meilės istorija. Ji prasideda tada, kai jis jai pasako: „Aš tave myliu.“
Tuomet situacija pasikeičia. Jeigu ji jam atsako: „Aš irgi tave myliu“, prasideda laiminga meilės istorija. Jeigu atsako neigiamai – meilė tampa nelaiminga.
Tačiau net jeigu meilė „laiminga“, kyla klausimas: ar verta tą istoriją pradėti?
Kalbant kiek supaprastintai, dažniausiai neverta. Taip yra todėl, kad labai retai paauglystės meilė perauga į brandžią meilę, vedančią į laimingą santuoką.
Meilės „skilimo pusperiodis“
Kodėl ši jauna ir graži meilė dažniausiai gana greitai pasibaigia?
Romantiškoji meilės dalis, emocinis susižavėjimas, paprastai trunka dvejus–trejus metus. Įvairūs autoriai, remdamiesi tyrimais, mėgina apskaičiuoti meilės „skilimo pusperiodį“.
Neurobiologų stebima audra smegenyse – malonumo pojūtį kurianti aukšta dopamino koncentracija, tam tikras serotonino trūkumas, sukeliantis mylimojo „alkį“, bei surišantis oksitocino poveikis – paprastai užtrunka iki trejų metų.
Po to žmonės arba susituokia, arba išsiskiria.
Jeigu meilės istorija prasideda būnant penkiolikos metų, romantiškas entuziazmas siekti mylimo žmogaus dažniausiai būna gerokai sumažėjęs sulaukus septyniolikos ar aštuoniolikos metų. O tuo metu Šarūnas merginos dar nelabai nori vesti.
Čia, žinoma, kalbame apie dažniausiai pasitaikančią jausmų dinamiką.
Kalbu apie Šarūną. Tam tikra prasme tiksliau kalbėti apie Šarūną negu apie Šarūnę, kadangi mergina dažnai kuo ilgiau su vaikinu būna kartu, tuo labiau prie jo prisiriša.
O vaikinui, bėgant laikui, kartais kyla jausmas, kad jis tampa pernelyg suvaržytas.
Jam šešiolika, septyniolika ar aštuoniolika metų. Tai ką – jau nebegalima su kitomis merginomis pasikalbėti? Negi jau privalu vesti Šarūnę?
Žinoma, tai tik tipiškas scenarijus. Gyvenime būna ir kitaip.
Meilei reikia užaugti
Todėl pirmoji meilė labai dažnai baigiasi išsiskyrimu.
Negalima griežtai sakyti, kad ši patirtis yra bloga. Ji taip pat Dievo duota. Tačiau geriau, kai tokios patirtys nebūna labai skausmingos.
Iš tiesų jaunystę labiau verta skirti kitiems dalykams: nuotykiams, kelionėms, savanorystei, studijoms.
Johno Eldredge’o knygoje „Vyro kelionė“ aprašomi tapimo vyru etapai. Romantiško riterio etapas ateina tik po kitų augimo tarpsnių – keliautojo, kario ir kitų.
Tik atradęs save ir savo gyvenimo kelią vyras gali mylėti brandžiai.
Žymus psichoanalitikas Erikas Eriksonas teigia, kad jauna meilė dažnai būna trumpalaikė būtent dėl asmenybės brandos stokos. Reikia turėti pakankamai „etinės galios“, kad žmogus išliktų ištikimas savo pažadams.
Sakoma, kad tik šventieji išlieka ištikimi gegužės mėnesį duotiems pažadams.
Jeigu meilės jausmas yra Dievo dovana, tai gebėjimas jį išlaikyti yra moralinis žygdarbis, rašė Dostojevskio draugas Vladimiras Solovjovas.
Tai nėra lengva. Žinome, kad išyra maždaug pusė visų santuokų. Todėl geriau neskubėti. Dažniau pagalvoti, kokią merginą norėčiau vesti, kokį vyrą norėčiau sutikti.
Vertinga pažinti daugiau priešingos gimties žmonių, kurti geras pažintis, kuriose neatsiveriama pernelyg greitai. Pernelyg ankstyvas atvirumas dažnai tampa meilės istorijos pradžia.
Pasakyti „aš tave myliu“ negalima remiantis vien jausmais. Kad šie žodžiai iš tiesų būtų teisingi, juos tariantis vaikinas turėtų būti pasirengęs merginos nepalikti.
Karolis Wojtyła rašo, kad meilę užbaigia įsipareigojimas. Vyras iš tiesų myli tik tada, kai jo prisipažinimas meilėje reiškia prašymą už jo tekėti.
Galbūt tai skamba keistai mūsų dienomis, tačiau iš tiesų nėra žmogaus, kuris meilę planuotų tik kuriam laikui. Jei jis taip elgiasi, greičiausiai tai jau nebe pirmoji „meilė“.
Geriau neišsiduoti
Austrijos Šeimos ir santuokos studijų institute, kuriame turiu garbės dėstyti, kartą apie savo laimingos santuokos istoriją pasakojo žymus literatūrologas profesorius Thomas Howardas ir jo žmona Lovelace.
Lovelace buvo energinga, žavi protestantė. Baigusi mokyklą ji studijavo, daug keliavo ir dirbo misijose. Už Thomaso ištekėjo būdama dvidešimt dvejų ar dvidešimt trejų metų ir iki tol nė karto nebuvo patyrusi nelaimingos meilės istorijos.
– Ar jūs buvote įsimylėjusi? – paklausė kažkas iš studentų.
– Taip, daug kartų, – atsakė ponia Howard. – Tačiau nė karto niekam apie tai nesakiau.
Ji pasakė tai pirmą kartą Thomasui tada, kai jis prisipažino jai meilėje.
Svarbi detalė – tada, kai jis prisipažino meilėje.
Neturime laiko čia plačiau apie tai kalbėti, tačiau trumpai tariant, jei meilėje pirmoji prisipažįsta mergina, vyrai dažniausiai išsigąsta ir pabėga.
Tad kada verta įsimylėti?
Yra toks T. J. Morrow, amerikiečių kunigas, teologijos daktaras, Šv. Jono Pauliaus II instituto Santuokos ir šeimos studijoms absolventas.
Savo knygoje „Krikščioniški pasimatymai seksualizuotame pasaulyje“ jis rašo, kad vyrui protinga leisti sau įsimylėti tada, kai jis numato, jog po dvejų ar trejų metų turės darbą. Kitaip tariant, pradėti ieškoti mylimos merginos verta tada, kai jis jau mato tokią perspektyvą.
Logiška. Kaip kalbėjome, romantiški jausmai po dvejų ar trejų metų arba vainikuojami santuoka, arba draugystė baigiasi.
„Turėti darbą“ reiškia gebėti sukurti namus, į kuriuos jis galėtų parsivesti savo mylimąją.
Anksčiau tokia mintis buvo natūrali, tačiau dabar ji pasitaiko retai.
Tiesa, šiandien žmonės dažnai susituokia jau turėdami namus, tačiau iki santuokos neretai nueinama per tai, ką amerikiečiai vadina „serijinėmis skyrybomis“.
Jeigu meilės istorijos pradedamos būnant dvidešimties, o tuokiamasi vidutiniškai sulaukus trisdešimt vienerių, galima patirti tris ar net daugiau įsimylėjimo, santykių ir atšalimo ciklų.
Iš tikrųjų tai drasko ne tik moters, bet ir vyro širdį.
Kitą kartą kalbėsime apie šv. Jono Pauliaus II aprašomą „kūno kalbos“ fenomeną, apie kurį šiandien jau trumpai užsiminėme.
