Prancūzijos vyskupai perspėja dėl dramatiškų mirties kultūros pasekmių ir ragina tarnauti gyvybei.
Dialogą suardė ideologiniai motyvai
Prancūzijos vyskupai pasmerkė eutanazijos įteisinimą, pavadindami tai „lemiamu posūkiu šalies istorijoje“, prieštaraujančiu ilgaamžei krikščioniškai tradicijai, kurios tikslas – palengvinti sunkaus ligonio kančias ir su ištikima globa palydėti jį iki natūralios gyvenimo pabaigos. Pažymėtina, kad mirtį nešantį įstatymą, leidžiantį galimai nepagydomą pacientą nužudyti arba padėti jam pačiam atimti savo gyvybę, Prancūzijos parlamentas, Nacionalinė Asamblėja, 291 balsais „už“ ir 241– „prieš“, priėmė liepos15-ąją, kitą dieną po pagrindinės valstybinės šventės, Bastilijos šturmo, minėjimo.
Prancūzijos vyskupų konferencija tuoj pat paskelbtame pareiškime, kurį pasirašė jos pirmininkas Marselio arkivyskupas kardinolas Žanas Markas Avelinas (Jean Marc Aveline) ir du jo pavaduotojai, primenama, kad šalies ganytojai per pastaruosius ketverius metus, kai buvo iškelta eutanazijos įteisinimo idėja, stengėsi rimtai, atsakingai ir aktyviai dalyvauti visuomenės debatuose dėl rūpinimosi gyvenimo pabaiga. Bandydami nuoširdžiai diskutuoti su įstatymo iniciatoriais, jie pristatė Bažnyčios mokymą apie pagarbą gyvybės orumui kiekviename jos tarpsnyje.
2022 metais iniciatyvą įteisinti eutanaziją tvirtai palaikęs ir kiek vėliau konkretų įstatymo projektą parėmęs Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) buvo pažadėjęs ramią, dalykišką ir pagarbią diskusiją šiuo klausimu. Atsiliepdami į tai, prancūzų vyskupai asmeninėmis pastangomis priminė nusistovėjusią krikščionišką patirtį globoti sunkius ligonius bei jų šeimas net ir artėjančios bei neišvengiamos mirties akivaizdoje, kad jie jaustų solidarumą ir sielovadinį artumą, džiaugdamiesi kiekviena gyvenimo akimirka ir neprarasdami vilties. „Tačiau akivaizdu, kad politiniai, ekonominiai ir, be abejonės, ypač ideologiniai motyvai sužlugdė šį siekį“, – apgailestaudami pripažino ganytojai.
Beje, kai kurie komentatoriai su ironija pastebėjo, jog spartesniu eutanazijos įteisinimu galbūt buvo asmeniškai suinteresuotas ir pats masonams artimas vos pusamžio sulaukęs E. Makronas, turintis net 25 metais vyresnę žmoną, kad atėjus metui, neiškiltų rimtų problemų… Kaip ten bebūtų, tačiau eutanazijos ir paramos savižudybei klausimas turi fundamentalią reikšmę visuomeniniams santykiams, todėl turi būti vertinamas visais žmogiškais, medicininiais ir etiniais aspektais, jokiu būdu nemenkinant ir tikėjimo nuostatų, pabrėžiama Prancūzijos vyskupų konferencijos pareiškime.
Skatinamas įsipareigojimo globoti atnaujinimas
Ganytojai nurodo, kad nors naujojo įstatymo poveikis dar negali būti tinkamai įvertintas be ilgesnės patirties, tačiau jau dabar aišku, jog „mūsų santykis su pažeidžiamumu, senatve, negalia ir ligotumu pasikeis“ ir, toli gražu, ne palankia silpniesiems ir vargingiesiems linkme. Pastarieji, matyt, bus pirmieji, kurie turės už tai sumokėti savo gyvybe: nenorėdami būti našta savo vaikams ir anūkams (o gal ir valstybei), sunkioje padėtyje dėl pašlijusios sveikatos atsidūrę ypač vyresnio amžiaus žmonės, net ir be žodžių, jaus poreikį paankstinti savo mirtį.
Patirtis tų šalių, kuriose jau anksčiau buvo įteisinta eutanazija (Europoje tai padaryta Nyderlanduose, Belgijoje, Liuksemburge ir Ispanijoje) rodo, kad kriterijai, leidžiantys pacientui pasinaudoti pagalba nusižudyti ar būti nužudytam nuolat plečiami ir tai daroma paliatyvinės, skausmą malšinančios slaugos, menkinimo sąskaita. Todėl priimtas eutanazijos įstatymas, pripažįstant jo akivaizdžią moralinę žalą, Prancūzijos vyskupų įsitikinimu, turi atnaujinti ištikimą įsipareigojimą – ypač šeimų, sveikatos priežiūros darbuotojų, savanorių, slaugytojų asociacijų, kapelionų – liudyti, jog įmanomas kitas – artumo ir rūpestingos globos bei tikrai žmogiškos užuojautos kelias.
Tai kelias, kai mylinčiu gailestingumu mažinama fizinė ir psichologinė kančia, tuose išbandymuose neapleidžiant nei vieno. Taip tvirtindami ganytojai reiškia gilią padėką visiems, kurie diena po dienos pasiaukodami rūpinasi ligoniais, neįgaliaisiais bei senyvo amžiaus žmonėmis iki paskutinių jų gyvenimo akimirkų. Visos katalikiškos sveikatos priežiūros institucijos yra drąsinamos toliau patikimai liudyti fundamentalų etinį įsipareigojimą gerbti esmines bendražmogiškas vertybes ir susilaikyti nuo moraliniu atžvilgiu neteisingų veiksmų, paneigiančių kiekvienos žmogiškos gyvybės orumą.
Vyskupų konferencija pabrėžia, jog dabar atidžiai stebės, kaip priimtąjį eutanaziją įteisinantį įstatymą vertins Prancūzijos Konstitucinė taryba (Konstitucinio teismo analogas), kuriai jis perduotas nagrinėti, kitos žmogus teises ginančios asociacijos, siekiant užtikrinti, kad laikomasi etinių standartų. Bažnyčiai ypač svarbu, kad katalikiškos slaugos institucijos ir hospisai nebūtų verčiami atlikti eutanazijos ar paramos savižudybei savo pacientams, kad ir jų pageidavimu.
Reiškiamas įsitikinimas, kad Prancūzijos katalikai, kartu su kitais geros valios žmonėmis – tikinčiais ir netikinčiais – toliau ištikimai tarnaus gyvybei, nesitaikydami su susidariusia padėtimi, kaip ir nerodydami pernelyg didelės konfrontacijos. Ganytojai linki, kad juos viltingai įkvėptų Evangelija ir įsitikinimas, kad tautos didingumą apsprendžia ne mirties primetimas labiausiai pažeidžiamiesiems, ne leidimas jiems atimti savo gyvybes, bet globėjiškas rūpestis iki gyvenimo pabaigos, liudijant autentišką brolybę.
Įstatymo stebinantis liberalumas
Galima priminti, kad Nacionalinėje Asamblėjoje liepos 15 dieną vyko jau ketvirtasis balsavimas dėl eutanaziją įteisinančio įstatymo priėmimo. Iki tol maždaug pusantrų metų laikotarpiu žemutiniuose Prancūzijos parlamento rūmuose už šio įstatymo projektą buvo balsuota tris kartus jį patvirtinant maždaug panašiu parlamentarų balsų santykiu. Tačiau kiekvieną kartą aukštieji parlamento rūmai – Senatas – irgi nedidele balsų persvara, eutanazijos įstatymą atmesdavo. Paskutinis toks balsavimas Senate įvyko liepos 7 dieną, kai už minėto įstatymo atmetimą nubalsavo 169 senatoriai, jam pritarė – 164, o 11 senatorių susilaikė.
Esant tokiai padėčiai nekantraujančio E. Makrono vyriausybė pasinaudojo Prancūzijos 45-uoju straipsniu, numatančiu, jog tuo atveju, kai abiejų parlamento rūmų nesutarimas išlieka ilgesnį laiką, galutinį sprendimą balsavimu daro Nacionalinė Asamblėja ir jis jau Senate dar kartą negali būti peržiūrėtas. Prancūzijos vyriausybės premjeras Sebastianas Lekorniu (Sebastien Lecornu) kaip tik šiuo pagrindu eutanazijos įstatymo projektą ir perdavė galutiniam verdiktui Nacionalinei Asamblėjai, kuri liepos 15 dienos balsavimu (291:241) jį patvirtino. Tačiau įstatymas dar negali įsigalioti, kadangi bendru sutarimu dalis jo ginčytino teksto perduota įvertinti Konstitucinei Tarybai.
Šiuo atžvilgiu galima pažymėti, kad „prancūziškas“ eutanaziją įteisinantis įstatymas yra labai liberalus, kadangi šiame procese dėl paciento gyvybės nutraukimo pakanka vieno gydytojo vertinimo, nors jį pacientas sutiko pirmą kartą, kai pateikė prašymą ir nereikia jį gydžiusio mediko liudijimo. Tiesa, minėtas gydytojas dar turi pasikonsultuoti su dviem specialistais, bet jie neprivalo ligonio ištirti asmeniškai ir tai konsultacijai pakanka tolimojo ryšio, pavyzdžiui, vaizdo kanalais. Gydytojas, kuris nenori dalyvauti atliekant eutanaziją, dėl sąžinės prieštaravimo, privalo eutanazijos siekiančiam ligoniui nurodyti kolegą, kuris galėtų tai atlikti ir tokiu būdu netiesiogiai prisidėtų prie to proceso, nusikalsdamas savo sąžinei ir įsitikinimams.
Popiežius Leonas XIV ir Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas Marselio arkivyskupas Žanas Markas Avelinas / vaticannews nuotr.
Taip pat sąžinės prieštaravimo nuostatos netaikomos farmacininkams, kurie turi pristatyti letalines, mirtį sukeliančias medžiagas pacientui į namus, kai jam leidžiama atlikti savižudybę. Privačios, vienuolinėms ir kitoms religinėms bendruomenėms priklausančios slaugos įstaigos bei hospisai, kurie dėl savo misijos ir etinių nuostatų negali atimti gyvybę to pageidaujančiam pacientui, privalo leisti tai atlikti savo patalpose tuo tikslu iškviestoms „mobilioms eutanazijos komandoms“, nes kitaip joms grėstų teisinės ir administracinės sankcijos.
Iš tiesų, pagal įvairius ekspertų vertinimus, Prancūzijos parlamente priimtame eutanazijos įstatyme pateikti kriterijai – nepagydomos ligos sąlygos, kurios sukelia nepakeliamą kančią – apibrėžti gana miglotai, todėl gydytojams iškiltų dideli sunkumai daryti aiškias medicinines interpretacijas dėl paciento pageidaujamo dirbtinio gyvybės nutraukimo.
Budrumo ir broliškumo poreikis
Vertinama, jog įsigaliojus tokiam liberaliam įstatymui, Prancūzijoje, turinčioje apie 70 milijonų gyventojų, gali atsirasti daugiau kaip 1 milijonas kandidatų į eutanaziją tarp tų asmenų, kurie serga rimtomis lėtinėmis ligomis, turi kankinančių psichiatrinių sutrikimų ar kitų neįgalumo požymių bei yra senyvo amžiaus, jau nekalbant apie galimus rašytinius prašymus gauti paramą savižudybei dėl vienišumo bei nepakeliamos dvasinės ir fizinės savijautos.
Praėjusiais 2025 metais Prancūzijos žiniasklaidoje pateiktas dar vienas „solidus argumentas“ ligonių ir pagyvenusių žmonių „gailestingam numarinimui“: praktikoje taikant eutanazijos įstatymą, valstybės biudžetas per metus galėtų sutaupyti apie 1,4 milijardo eurų dėl sumažėjusių lėšų, skirtų sveikatos priežiūrai, gydymui, slaugai ir pensijoms mokėti. Naujojo įstatymo kritikai nurodo, kad šios finansų taupymo intencijos sąlygotų didelį spaudimą pažeidžiamiems ir senyvo amžiaus žmonėms svarstyti apie pasitraukimą iš žemiškojo gyvenimo gal dėl garsiai ir neišsakytų, bet juntamų priekaištų apie buvimą našta visuomenei. Tokio požiūrio į gyvenimą bei jo pabaigą įsivyravimas kaip tik ir sukeltų lemiamą antropologinį posūkį tautos egzistencijai, kuris negrįžtamai paveiktų kartų santykius visuomenėje, gal ir šeimose, nes būtų galvojama ne apie pagalbą gyventi, bet pagalbą… mirti.
Štai kodėl Prancūzijos vyskupų konferencijoje už gyvenimo pabaigos klausimus atsakingas Nantero vyskupas Matju Ružė (Matthieu Rougé) interviu Vatikano žiniasklaidai komentuodamas minėtą šalies ganytojų pareiškimą, pabrėžė, kad jame svarbus ne vien moralinis eutanazijos pasmerkimas, bet ir kvietimas į budrumą bei konkretų krikščionišką įsipareigojimą paremti visus, kurie gyvena rimtos ligos, senatvės, vienišumo, skurdo bei kitų sunkumų sąlygomis. Reikalingas aktyvus broliškumo liudijimas – praktiniai užuojautos ir solidarumo veiksmai, atsiliepiant į troškimą nutraukti savo gyvenimą, troškimą, kuris kartais prasismelkia į širdį žmonių, patiriančių gilią kančią, atskirtį ir izoliaciją.
Taigi, atsakymas turi būti ne vien moralinių principų iškėlimas, kuris, be abejonės, yra svarbus, bet ir fundamentalus broliškas nusistatymas vargstančių ir kenčiančių atžvilgiu, teikiant visą oriam jų gyvenimui reikalingą paramą. Nepriklausomai nuo to, ką skelbia eutanaziją įteisinantis įstatymas, Prancūzijos krikščionys turi būti labiau nusistatę brolybei ir tarpusavio artumui, kuris neleistų tautai primesti mirtį nešančią kultūrą.
Žinoma, reikalinga ir tolesnė teisinė kova, visos galimos apeliacijos, žinant, jog katalikiškoje Prancūzijoje pakankamai daug primetamos mirties kultūros priešininkų, ką liudija abiejų parlamento rūmų priešingas nusistatymas. Todėl turi būti dedamos pastangos, kad būtų užtikrinta sveikatos priežiūros institucijų, ypač katalikiškų, nepriklausomybė, pagarba jų etiniams statutams, kaip ir kiek įmanoma platesnė teisė į sąžinės prieštaravimą, kadangi tikintiesiems šiuo atžvilgiu negali būti jokių kompromisų.
Šventasis Jonas Paulius II patvirtino dogmatinę nuostatą: „eutanazija yra sunkus Dievo Įstatymo pažeidimas, kadangi tai tyčinis ir moraliai nepriimtinas žmogiško asmens žudymas“. (Enciklika „Evangelium Vitae“, 65). Vyskupas M. Ružė sakė, jog viliamasi, kad popiežius Leonas XIV, lankydamasis Prancūzijoje rugsėjo pabaigoje, tarp kitų svarbių dalykų, paminės ir gyvybės apsaugos klausimus, ką jis darė per neseną apaštalinį vizitą į Ispaniją.
Vyskupas interviu priminė popiežiaus neseniai paskelbtą encikliką „Magnifica Humanitas“, kurioje aiškiai pabrėžta, jog pirmoji iš visų žmogaus teisių yra teisė gyventi ir be kurios laikymosi neįmanomas kitų teisių vykdymas. Gyvybė turi būti saugoma nuo jos pradėjimo iki natūralios pabaigos ir jeigu ta tiesa paneigiama, daromas sunkus moralinis nusikaltimas. „Esu įsitikinęs, kad Šventasis Tėvas padrąsins Prancūzijoje tiek krikščionis, tiek visą visuomenę rūpintis tais, kurie gyvena sunkiose situacijose, – sakė vyskupas M. Ružė. – Žinoma, norėtume popiežių priimti palankesnėmis gyvybei aplinkybėmis, bet jo žodžiai dabar šiuo klausimu bus mums ypač svarbūs ir laukiame jų su dideliu nekantrumu“.
