Lietuva šiandien gyvena kultūrinio karo sąlygomis. Todėl suprantama, kad viešojoje erdvėje kyla klausimų, kokią vietą Lietuvos mokyklose turėtų užimti rusų kultūros ir literatūros paveldas. Vis dėlto nuostabą kelia žinia, kad Lietuvos ministras pirmininkas Mindaugas Sinkevičius rekomendavo iš rusų kalbos ir literatūros programų išbraukti Michailo Lomonosovo kūrybą.
Ironiška, kad šis kultūrinis karas vyksta su lavonais ir tarp lavonų. Rekomendacijose siūloma iš mokyklinės programos išbraukti 1765 metais mirusį Michailą Lomonosovą, o vietoje jo įtraukti 1861 metais mirusį ukrainiečių literatūros klasiką Tarasą Ševčenką. Taip XVIII amžiaus rusų autorius ir XIX amžiaus ukrainiečių poetas, patys nieko bendra neturintys su dabartiniu Rusijos karu prieš Ukrainą, simboliškai mobilizuojami į XXI amžiaus kultūrinio karo frontą.
Prisiminkime ir pastarųjų metų diskusijas dėl rusų klasikinės kultūros. Lietuvos viešojoje erdvėje ne kartą kilo ginčų, ar mūsų scenose turėtų skambėti Piotro Čaikovskio, Sergejaus Rachmaninovo ar Dmitrijaus Šostakovičiaus muzika, pasigirsdavo raginimų atsisakyti Fiodoro Dostojevskio ir kitų rusų klasikų kūrybos. Taip prieš šimtmetį ar du gyvenę kūrėjai kažkokiu būdu susiejami su Vladimiro Putino režimu ir jo vykdomu rusiškojo imperializmo renesansu.
Tokia logika kelia esminį klausimą: ar kovodami su šiandienine Rusijos agresija turime kovoti ir su mirusių rusų kūrėjų palikimu? Čaikovskis nėra Putinas, Dostojevskis nėra Kremlius, o Lomonosovo skaitymas savaime nėra rusiškojo imperializmo propaganda. Kultūros kūrinį galima ir būtina vertinti kritiškai, atskleisti jo istorinį kontekstą, autoriaus politines pažiūras ar imperines nuostatas, tačiau tai nėra tas pats, kas išstumti kūrinį iš kultūrinės apyvartos vien dėl jo autoriaus tautybės ar priklausymo rusų kultūros tradicijai.
Nėra reikalo idealizuoti Lomonosovo. Jis buvo Rusijos imperijos žmogus, rašė panegirikas monarchams, aukštino Petro I valstybę ir jos galią, o kai kurios jo istorinės teorijos apie slavus, baltus ir prūsus šiandien atrodo ne tik moksliškai absurdiškos, bet ir stebėtinai primena vėlesnius rusiškojo imperializmo argumentus. Visa tai mokykloje galima ir reikia aptarti.
Taip XVIII amžiaus rusų autorius ir XIX amžiaus ukrainiečių poetas, patys nieko bendra neturintys su dabartiniu Rusijos karu prieš Ukrainą, simboliškai mobilizuojami į XXI amžiaus kultūrinio karo frontą.
Tačiau Lomonosovas nėra vien imperinės odės. Jis – viena svarbiausių XVIII amžiaus rusų kultūros figūrų, mokslininkas, filologas, poetas, rusų literatūrinės kalbos ir eilėdaros reformatorius. Norint suprasti rusų literatūros raidą iki Puškino ir XIX amžiaus didžiosios literatūros, Lomonosovo vietą joje sunku tiesiog ištrinti. Literatūros istorija nėra politinio patikimumo konkursas.
Todėl kyla paprastas klausimas: kodėl mokinį nuo Lomonosovo reikia saugoti, užuot išmokius jį Lomonosovą kritiškai perskaityti? Juk būtent jo tekstai galėtų tapti puikia medžiaga aiškinantis, kaip XVIII amžiuje buvo kuriama Rusijos imperinė savimonė, kaip literatūra tarnavo valstybės galiai ir kaip istoriniais bei etniniais argumentais buvo grindžiamos teritorinės pretenzijos.
Toks mokymas šiandien būtų net aktualesnis nei prieš dešimtmetį. Mokinys galėtų pats pamatyti, kaip atsiranda pasakojimai apie „istorines žemes“, „broliškas tautas“, tariamai natūralias imperijos sienas ir ypatingą Rusijos istorinę misiją. Tada būtų galima klausti, kas iš šių senųjų imperinių vaizdinių išliko dabartinėje Kremliaus propagandoje. Lomonosovas tokiame kurse būtų ne imperializmo mokytojas, o jo istorijos liudytojas.
Ne mažiau keistas yra sumanymas Lomonosovą tiesiog pakeisti Tarasu Ševčenka. Ševčenka neabejotinai yra vienas didžiųjų ukrainietiškos tapatybės kalvių, o jo kūrybą Lietuvos mokiniams verta pažinti. Tačiau kodėl ukrainiečių klasiko vertę turime įrodinėti išstumdami rusų klasiką? Ševčenka nėra ideologinis priešnuodis Lomonosovui, kaip Lomonosovas nėra literatūrinis Vladimiro Putino vietininkas.
Beje, Ševčenka buvo Rusijos imperijos represuotas autorius. Todėl prasmingiausia būtų ne vieną mirusį poetą pasiųsti kovoti su kitu, bet leisti jų tekstams susitikti klasėje. Vienoje pusėje – imperijos galią aukštinantis Lomonosovas, kitoje – imperinės priespaudos patirtį išgyvenęs Ševčenka. Toks sugretinimas mokiniui apie imperiją, tautą ir laisvę galėtų pasakyti gerokai daugiau nei administracinis vienos pavardės pakeitimas kita.
Literatūros pamoka neturėtų būti karių mobilizacijos punktas, kuriame prieš kiekvienus mokslo metus tikrinama, kurie prieš kelis šimtmečius mirę autoriai šiandien yra „mūsų“, o kurie – „jų“. Mokykla turėtų mokyti suprasti tekstą, jo epochą, autoriaus idėjas ir gebėti su jomis ginčytis.
Todėl klausimas turėtų būti ne „ar Lomonosovą išbraukti?“, bet „kaip Lomonosovą skaityti?“. Jeigu jo kūryboje esama rusiškojo imperializmo užuomazgų, tai yra papildoma priežastis apie jas kalbėti, o ne slėpti faktus nuo mokinio akių.
Panaši situacija susiklostė ir su Lietuvos literatūros bei kultūros klasikais, kūrusiais sovietmečiu. Daugiau kaip tris dešimtmečius po nepriklausomybės atkūrimo jų biografijų prieštaros, politiniai pasirinkimai ar santykis su okupaciniu režimu buvo žinomi, tyrinėjami ir aptariami, tačiau savaime nekėlė poreikio šalinti jų kūrinius iš kultūrinės atminties. Geopolitinei įtampai išaugus, staiga vis dažniau ėmėme kariauti su mirusiaisiais – jų knygomis, vardais, atminimo ženklais ir paminklais.
Literatūros istorija nėra politinio patikimumo konkursas.
Kur nuves toks kariavimas su praeitimi? Jeigu šiandienos geopolitines kovas perkelsime į ankstesnių amžių kultūrą ir kiekvieną kūrėją pradėsime teisti pirmiausia pagal dabarties politinius kriterijus, ribą bus vis sunkiau nubrėžti. Lietuvos ir Europos kultūros istorijoje rasime daugybę didžių kūrėjų, kurių politinės pažiūros, moraliniai pasirinkimai ar santykis su valdžia šiandien mums atrodo nepriimtini. Ar dėl to jų nebeskaitysime, nebegrosime ir neberodysime?
Brandžios kultūros požymis turėtų būti ne gebėjimas ištrinti nepatogią praeitį, o gebėjimas ją suprasti. Lomonosovą galima skaityti ir kartu kalbėti apie Rusijos imperializmą. Dostojevskį galima skaityti ir ginčytis su jo politinėmis idėjomis. Lietuvos klasiką galima vertinti dėl jo kūrybos ir kartu nenutylėti kompromisų su okupacine valdžia. Kritinis santykis su kultūra nereikalauja nei garbinimo, nei nutildymo.
Priešingu atveju kultūros laukas pamažu virsta simboliniu mūšio lauku, kuriame kiekviena nauja politinė krizė pareikalauja naujo praeities priešų sąrašo. O visuomenei, kuri nuolat perrašinėja savo santykį su praeitimi pagal šiandienos politinę konjunktūrą, ilgainiui gali būti vis sunkiau atskirti istorinę atmintį nuo dabarties politikos.
Kultūrinio karo metu didžiausia klaida būtų pradėti elgtis taip, kad kultūros paveldo žemėlapyje atsirastų priešai ir draugai. Knygų ir tekstų bijo režimai. Kur kas svarbiau išmokyti jauną žmogų suvokti pasaulį taip, kad jis pats gebėtų atpažinti propagandą, imperializmą ir istorijos falsifikavimą – nesvarbu, ar jie parašyti XVIII a. ode, ar XXI a. Kremliaus pareiškime.
