Plačiai paplitusi nuomonė, kad Kryžiaus žygiai buvo karai, kuriuos godūs ir žiaurūs krikščionys kariavo taikiuose Rytuose, siekdami užimti svetimas žemes ir išplėsti krikščioniškojo pasaulio ribas. Manoma, kad kryžininkai į šiuos žygius leidosi vedami turto ir valdžios troškimo. Jie taip pat dažnai vaizduojami kaip religiniai fanatikai, siekę jėga atversti musulmonus į krikščionybę.
Tačiau kruopštūs moksliniai tyrimai, kuriuos per pastaruosius dešimtmečius atliko istorikai, šį vaizdinį gerokai pakeitė. Visų pirma šiandien teigiama, kad Kryžiaus žygiai nebuvo skirti svetimoms žemėms užkariauti, bet turėjo ryškų gynybinį pobūdį. Žinomas viduramžių istorikas profesorius Thomas F. Maddenas rašo:
„XI amžiaus krikščionys anaiptol nebuvo fanatiški paranojikai. Musulmonų grėsmė buvo tikrovė. Nors musulmonai gali būti taikūs, islamas gimė karo liepsnose ir per karą plito. Nuo Mahometo laikų viena iš musulmonų tikėjimo plitimo priemonių buvo kalavijas. Islamo mintis pasaulį skirsto į dvi sritis: islamo namus ir karo namus. Krikščionybei – kaip, beje, ir bet kuriai kitai nemusulmoniškai religijai – šiame žemėlapyje vietos nenumatyta. Krikščionys ir žydai gali būti toleruojami islamo valstybėje, valdomoje musulmonų. Tačiau tradicinis islamas moko, kad krikščionių ir žydų valstybės turi būti sunaikintos, o jų žemės – užkariautos“.
Keturis šimtmečius vyko musulmonų karinė ekspansija, per kurią buvo plečiamos islamo pasaulio ribos. XI amžiaus pabaigoje, prasidėjus kryžiaus žygių sąjūdžiui, musulmonų valdžioje jau buvo Palestina, Sirija, Egiptas, Šiaurės Afrika, Ispanija ir Mažoji Azija (dabartinė Turkija) – kraštai, kuriuose iki musulmonų užkariavimų gyveno gausios krikščionių bendruomenės. Bizantijai ir visam krikščioniškajam pasauliui kilo tolesnės musulmonų ekspansijos grėsmė.
Tokiomis aplinkybėmis Bizantijos imperatorius, kuriam ši grėsmė buvo ypač artima ir reali, kreipėsi pagalbos į Vakarų Europos krikščionis, prašydamas padėti Rytų krikščionims, jau patekusiems užkariautojų valdžion arba susidūrusiems su tokia grėsme.
„Taip prasidėjo Kryžiaus žygiai. Jie nebuvo nei valdžios ištroškusių popiežių, nei godžių riterių sumanymas, bet atsakas į daugiau kaip keturis šimtus metų trukusią musulmonų karinę ekspansiją, per kurią iki tol jau buvo užimti du trečdaliai buvusio krikščioniškojo pasaulio. Atėjo akimirka, kai krikščionybė kaip tikėjimas ir kultūra turėjo arba gintis, arba kristi islamo akivaizdoje“, – rašo T. F. Maddenas.
1095 m. Klermono susirinkime popiežius Urbonas II paragino krikščioniškojo pasaulio riterius ginti savo tikėjimo brolius ir išlaisvinti Jeruzalės šventąsias vietas, patekusias užkariautojų valdžion. Šis raginimas sulaukė plataus atgarsio – daugybė tūkstančių karių davė kryžininko įžadus ir pradėjo ruoštis žygiui.
Naujesni istorikų tyrimai parodė, kad Kryžiaus žygių dalyvius vargu ar pirmiausia vedė pelno troškimas. Į žygius dažnai leisdavosi pasiturintys Vakarų riteriai, rizikuodami tiek savo šeimų, kurios likdavo be jų apsaugos, saugumu, tiek savo turtine padėtimi. Dalyvavimas Kryžiaus žygyje reikalavo milžiniškų išlaidų. Į jį išsiruošęs riteris galėjo pats nuskursti ir palikti savo artimuosius be turto.
Istorikų teigimu, daugelį kryžininkų skatino religiniai motyvai – noras savo kariniais gebėjimais atlikti gerą darbą ir taip atgailauti už nuodėmes, kurias šie žmonės aiškiai suvokė. Savo kelionę kryžininkas galėjo suprasti kaip meilės pareigą užkariautojų priespaudą kenčiantiems broliams krikščionims ir pačiam Dievui: „Jeigu Kristus atidavė savo gyvybę dėl mūsų išganymo, ir mes turime būti pasirengę atiduoti savo gyvybes, kad sugrąžintume laisvę ir orumą Jo šventovėms Palestinoje; ir kaip galime sakyti, kad mylime savo artimą, jeigu nelaisvėje esantys krikščionys kenčia priespaudą ir kankinimus, o mes nieko dėl jų nedarome.“
Taip samprotavo Kryžiaus žygių pamokslininkai ir jų dalyviai. Kryžiaus žygis buvo suvokiamas kaip meilės ir atgailos darbas. Šiuo požiūriu kalbėta ne apie „naujų žemių užgrobimą“, bet apie Rytų krikščionių ir šventųjų vietų išlaisvinimą.
Nors Pirmojo kryžiaus žygio (1096–1099) dalyviai neturėjo vieningos vadovybės ir bendros strategijos, kryžininkams pavyko įveikti daugybę sunkumų ir apskritai sėkmingai užbaigti pradėtą žygį. Iki 1098 m. krikščionių valdžion sugrįžo Nikėja ir Antiochija, o 1099 m. buvo užimta Jeruzalė ir pradėtos kurti naujos krikščionių valstybės Šventojoje Žemėje.
Deja, neišvengta ir smurto protrūkių. Kai kurie žmonės, prisidengdami kryžiaus žygio idėja, Europoje rengė žydų pogromus. Tačiau Bažnyčios atstovai juos smerkė ir draudė, o kai kurie vyskupai gynė žydus nuo užpuolikų. Šv. Bernardas Klervietis rašė:
„Paklauskite bet kurio, išmanančio Šventąjį Raštą, kas Psalmėse pranašaujama apie žydus. „Ne jų pražūties meldžiu.“ Žydai mums yra gyvi Šventojo Rašto žodžiai, nes jie nuolat primena mūsų Viešpaties patirtas kančias…“
Klaidinga manyti, kad kryžininkai siekė jėga atversti musulmonus į savo tikėjimą. Kryžininkų valstybių teritorijose Artimuosiuose Rytuose musulmonams paprastai buvo leidžiama išsaugoti savo turtą ir išpažinti savo religiją. Nuo XIII a. tarp jų mėginta vykdyti krikščionišką misiją, tačiau šios pastangos buvo taikios ir apskritai ne itin sėkmingos.
Pirmojo kryžiaus žygio sėkmė nesustabdė musulmonų ekspansijos. 1144 m. nuo turkų ir kurdų pajėgų smūgių žlugo viena iš kryžininkų valstybių – Edesos grafystė. Europa į tai mėgino atsakyti Antruoju kryžiaus žygiu, tačiau šis baigėsi visiška nesėkme – tik nedaugeliui kryžininkų pavyko pasiekti Jeruzalę. Europoje vis labiau suvokta islamo pasaulio keliama karinė grėsmė, o kartu stiprėjo įsitikinimas, kad pačių krikščionių nuodėmės atima iš jų Dievo pagalbą.
Šis suvokimas dar labiau sustiprėjo, kai Saladino vadovaujami musulmonai Hatino mūšyje skaudžiai sutriuškino kryžininkų Jeruzalės karalystės kariuomenę ir paėmė Šventojo Kryžiaus relikviją. Saladino spaudžiami krikščionių miestai vienas po kito pasidavė. 1187 m. krito Jeruzalė ir vėl atsidūrė musulmonų valdžioje.
Atsakant į tai surengtas Trečiasis kryžiaus žygis buvo tik iš dalies sėkmingas. Jeruzalė liko musulmonų rankose, tačiau Saladino ir Anglijos karaliaus Ričardo Liūtaširdžio sudaryta sutartis užtikrino neginkluotiems krikščionių piligrimams galimybę laisvai lankyti Jeruzalės šventąsias vietas.
Ketvirtasis kryžiaus žygis nukrypo nuo pirminio tikslo ir įsipainiojo į sudėtingas Rytų politines intrigas. Visi vėlesni kryžiaus žygių sumanymai baigėsi nesėkmėmis arba davė tik labai ribotų rezultatų.
Musulmonų valstybių karinė ekspansija tęsėsi. XV a. pabaigoje sultono Mehmedo II pajėgos įsiveržė į Italiją, o XVI a. Suleimano Didžiojo kariuomenė apgulė Vieną. Galima sakyti, kad Europa tuomet išvengė Osmanų užkariavimo ir dėl jai palankiai susiklosčiusių aplinkybių. Tik ilgainiui Europos ekonominė, technologinė ir karinė raida suteikė jai galimybę veiksmingiau apsisaugoti nuo Osmanų imperijos ekspansijos.
Jeigu Pirmasis kryžiaus žygis nebūtų pasiekęs savo tikslo ir vadinamoji „katalikų kariauna“ šimtmečius nebūtų stabdžiusi musulmonų veržimosi į Vakarus, kas žino, gal XX amžių Europos gyventojai būtų pasitikę kaip Aukštosios Portos pavaldiniai…
