Ypatinga šv. Pranciškaus Asyžiečio mirties 800-ųjų metinių reikšmė. Kasmet rugpjūčio 1–2 d. bet kurioje pranciškonų ar kitoje parapinėje bažnyčioje galima pelnyti Porciunkulės visuotinius atlaidus sau arba mirusiajam. Šiuos atlaidus šv. Pranciškus išrūpino sielų labui. Šaltiniai pasakoja, kad po Jėzaus ir Marijos apsireiškimo šventasis nuvyko pas popiežių Honorijų III, ir šis suteikė atlaidus.
„Aš noriu, kad jūs visi nukeliautumėte į Rojų!“ Senieji šaltiniai liudija, kad šiuos žodžius šv. Pranciškus ištarė 1216 m. rugpjūčio 2 d. daugybės tikinčiųjų akivaizdoje. Žmonės buvo susirinkę į Porciunkulės bažnytėlės pašventinimą. Nedidelė šventovė buvo ką tik baigta remontuoti. Nuo tos dienos jau praėjo 810 metų. Aprašomas epizodas vyko dešimt metų prieš Asyžiaus šventojo mirtį.
Atlaidai – kas tai?
Būtent tada šv. Pranciškus paskelbė gavęs iš popiežiaus garsiuosius visuotinius atlaidus, vadinamus „Porciunkulės atlaidais“, arba „Asyžiaus atleidimu“. Pagal šiuo metu galiojančias Bažnyčios normas šiuos atlaidus galima pelnyti kartą per dieną sau arba mirusiajam – tam tikromis sąlygomis, kurias šiame tekste aptarsime kiek toliau – rugpjūčio 1 d. nuo vidurdienio ir visą rugpjūčio 2 d. Porciunkulėje, kuri šiandien saugoma Marijos, Angelų Karalienės, bazilikos viduje, atlaidus galima pelnyti bet kurią metų dieną.
Pirmiausia verta trumpai priminti, ko Bažnyčia moko apie atlaidus. Katalikų Bažnyčios katekizmas aiškina, kad: „Atlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje; jį gauna aiškiai nurodytomis sąlygomis tinkamai pasirengęs krikščionis tarpininkaujant Bažnyčiai, kuri kaip Atpirkimo teikėja autoritetingai dalija ir skirsto Kristaus ir jo šventųjų nuopelnų lobį“ (KBK 1471). Atlaidai vadinami visuotiniais tada, kai „laikinąją bausmę už nuodėmes atleidžia (…) visą“ (ten pat).
Laikinoji bausmė, kylanti dėl nuodėmės, yra bausmė, kurią siela, mirusi Dievo malonėje, tačiau nespėjusi visiškai jos atpirkti žemėje, turės baigti atlyginti Skaistykloje, apsivalydama nuo bet kokio likusio prisirišimo prie nuodėmės. Visuotiniai atlaidai būtent ir panaikina šią bausmę ir visiškai apvalo – tiek patį besimeldžiantįjį (taip, kad jei mirtis ištiktų šią akimirką, siela galėtų žengti tiesiai į Rojų), tiek mirusįjį, kuris dar yra Skaistykloje. Tokiu būdu, remiantis Šventųjų bendravimo slėpiniu, mirusiajam atveriamos durys į palaimingąjį Dievo regėjimą. Tačiau kaip šv. Pranciškui pavyko išmelsti Porciunkulei tokią didžią Dievo gailestingumo dovaną?
Popiežiaus Šv. Pranciškui suteikta privilegija
Buvo 1216 m. liepos naktis, kai Asyžiaus šventasis, klūpėdamas priešais Porciunkulės Švč. Mergelės Marijos altorių ir melsdamasis, išvydo nepaprastai ryškioje šviesoje pasirodančius Jėzų ir Mergelę Mariją, apsuptus gausybės angelų. Mūsų Viešpats paklausė nuolankiojo savo tarno, kokios malonės jis trokštąs žmonių labui. Pranciškus drąsiai paprašė: „Prašau, kad visi, kurie, atgailavę ir atlikę išpažintį, aplankys šią bažnyčią, gautų dosnų atleidimą, visiškai panaikinantį visas kaltes.“ Jėzus jam atsakė: „Tai, ko prašai, broli Pranciškau, yra didelis dalykas, tačiau tu esi vertas dar didesnių dalykų ir juos gausi. Todėl priimu tavo prašymą. Bet su sąlyga, kad paprašysi mano vietininko žemėje mano vardu suteikti šiuos atlaidus.“
Kitą dieną auštant šv. Pranciškus kartu su broliu Masiejumi iš Marinjano iškeliavo į Perudžą, kur 1216 m. liepą popiežiumi buvo išrinktas kardinolas Cencio Savelli, pasirinkęs popiežiaus Honorijaus III vardą (jis pakeitė popiežių Inocentą III, mirusį tų pačių metų liepos 16 d.). Prie įvairių XIII a. liudijimų, patvirtinančių atlaidų suteikimą, vėliau prisidėjo ir svarbiausias rašytinis šaltinis, dėl savo oficialaus pobūdžio bei teisinio tikslumo vadinamas Teobaldo diplomu. Vardą raštas gavo iš pranciškono brolio ir Asyžiaus vyskupo Teobaldo, kuris 1296 m. buvo paskirtas vyskupu ir 1310 m. rugpjūčio 10 d. išleido šį dokumentą.
Diplomas, dar vadinamas Teobaldo kanonu, pasakoja, kad šv. Pranciškus atvyko pas popiežių Honorijų III ir tarė: „Šventasis Tėve, neseniai Švč. Kristaus Motinos garbei jūsų vardu suremontavau vieną bažnyčią. Nuolankiai prašau jūsų Šventenybės suteikti jai atlaidus be jokių aukų.“ Popiežius jam atsakė, kad toks prašymas neįprastas, ir paklausė, kiek „metų“ atlaidų jis norėtų. „Ne metų, o sielų“, – atsakė Pranciškus, ir pridūrė: „Šventasis Tėve, prašau, jei tai patinka jūsų Šventenybei, kad visi, kurie ateis į šią bažnyčią atlikę išpažintį, atgailaujantys ir, kaip dera, kunigo išrišti, būtų išlaisvinti nuo kalčių ir bausmės danguje bei žemėje – nuo Krikšto dienos iki pat įžengimo į šią bažnyčią dienos ir valandos.“ Popiežius toliau reiškė abejones, tačiau Pranciškus vėl į jį kreipėsi: „Jūsų Šventenybe, tai, ko prašau, prašau ne savo vardu, o to, kuris mane siuntė, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu.“ Tuomet Kristaus vietininkas apsisprendė ir tris kartus ištarė: „Įsakau, kad tai tau būtų suteikta.“
Susirūpinę ten buvę kardinolai prieštaravo, nes baiminosi, kad sumažės piligrimysčių į Šventąją Žemę ir prie šventųjų Petro ir Pauliaus kapų svarba. Todėl popiežius Honorijus III nusprendė suteikti atlaidus tik vienai dienai per metus – „nuo vakarinės maldos, įskaitant naktį, iki kitos dienos vakarinės maldos“. Šv. Pranciškus padėkojo nusilenkdamas ir paprasčiausiai apsisuko eiti link išėjimo. Tačiau buvo netikėtai sustabdytas nustebusio popiežiaus: jis paklausė, kur gi šis einąs be jokio raštiško dokumento. Pranciškus atsakė: „Man pakanka jūsų žodžio. Jei tai yra Dievo darbas, jis pats jį padarys matomą. Aš nenoriu jokio kito dokumento – Mergelė Marija tebūna raštas, Kristus – notaras, o angelai – liudytojai.“
Teobaldo dokumentas toliau pateikia įvairių pranciškonų brolių ir kitų asmenų vardus, kurie įvairiais būdais liudijo su atlaidais susijusius įvykius. Jame pasakojama, kad 1216 m. rugpjūčio 2 d. septynių vyskupų akivaizdoje ir gausios tikinčiųjų minios apsuptyje įvyko jau minėtas atnaujintos Porciunkulės bažnytėlės pašventinimas. Tą dieną Pranciškus tarė: „Aš noriu jus visus pasiųsti į Rojų ir skelbiu jums atlaidus, kuriuos gavau iš aukščiausiojo popiežiaus lūpų. Visi jūs, kurie šiandien čia atėjote, ir visi, kurie kasmet šią dieną ateis su teisinga širdies nuostata ir atgailaudami, tegul gauna visų savo nuodėmių atleidimą.“
Sąlygos atlaidams gauti
Šimtmečiais Porciunkulės atlaidai buvo ne kartą keisti, kol įgavo dabartinį pavidalą. Norint juos pelnyti, „Atlaidų vadovas“ iš esmės numato šias sąlygas:
1. Sakramentinė išpažintis, visiškai atsisakant bet kokio prisirišimo net prie lengvos nuodėmės.
2. Šv. Komunijos priėmimas.
3. Malda popiežiaus intencijomis, sukalbant bent vieną „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“.
4. Apsilankymas bažnyčioje – tai gali būti bet kuri pranciškonų bažnyčia, katedra arba parapijos bažnyčia.
5. „Tikiu Dievą Tėvą“ ir „Tėve mūsų“ sukalbėjimas per apsilankymą bažnyčioje.
Pirmosios trys sąlygos gali būti įvykdytos ir keliomis dienomis anksčiau arba vėliau (paprastai iki aštuonių dienų), nors rekomenduojama, kad Šv. Komunijos priėmimas ir malda popiežiaus intencijomis būtų atliekamos tiksliai nustatytomis dienomis.
Šiemet, 2026-aisiais, kai minime pranciškonišką jubiliejų – 800 metų nuo šv. Pranciškaus mirties – „Asyžiaus atleidimas“ tampa dar aktualesnis. Tai nėra vien praeities prisiminimas, bet plačiai atvertos durys į dabartį – gailestingumo dovana, kurią Asyžiaus šventasis išmeldė visiems žmonėms, ir kuri šiandien pasiekia kiekvieną moterį ir vyrą ten, kur jie yra.
Iš mažosios Porciunkulės, esančios Asyžiaus širdyje, sklinda paprastas, bet radikalus kvietimas: pradėti iš naujo. Laikais, paženklintais asmeninių ir visuomeninių žaizdų, atleidimas nėra silpnumas, tai – drąsus pasirinkimas, kuris atnaujina gyvenimą ir atkuria tarpusavio ryšius.
Šio kelio pabaigoje girdime aiškią žinią: nepraleiskime šios progos gauti malonę. Rugpjūčio 1–2 d. kiekvienas tikintysis gali pelnyti Porciunkulės atlaidus net ir savo parapijos bažnyčioje, laikydamasis Bažnyčios nustatytų sąlygų. Tai nuolankumo veiksmas, galintis atverti naujus horizontus. Galbūt būtent tai ir yra didžiausia „Asyžiaus atleidimo“ dovana: priminimas, kad niekas nėra įkalintas savo praeityje ir kad kiekviena širdis, jei tik to nori, gali vėl tapti laisva.
