Rugsėjo 14–17 dienomis Puchbergo pilyje Velse, Austrijoje, vyksta tarptautinis simpoziumas „Shaping Synodality in Europe: From Vision to Roadmap“ („Kuriant sinodiškumą Europoje: nuo vizijos prie kelio gairių“). Apie 180 dalyvių iš 31 Europos šalies svarsto, kaip Sinodo idėjas paversti konkrečia Bažnyčios gyvenimo praktika.
Susitikime dalyvauja vyskupų konferencijų delegatai, dvasininkai, pašvęstojo gyvenimo nariai, pasauliečiai, teologai ir ekspertai. Simpoziumą globoja Europos vyskupų konferencijų taryba (CCEE), jis rengiamas bendradarbiaujant su Linco katalikiškojo privataus universiteto Sinodiškumo katedros tyrėjais ir CCEE Europos darbo grupe.
Lietuvai atstovauja keturių asmenų delegacija: Vilniaus arkivyskupijos sinodinio įgyvendinimo koordinatorė Agnė Markauskaitė, Vilniaus arkivyskupijos sinodinės komandos narė Linita Žebrauskienė, Kauno arkivyskupijos sinodinio įgyvendinimo koordinatorė Vaida Spangelevičiūtė-Knežienė ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos sinodinio įgyvendinimo nacionalinis referentas, Panevėžio vyskupijos sinodinio įgyvendinimo koordinatorius kun. Gediminas Jankūnas.
Rugsėjo 15-osios rytą Lietuvos delegacija parengė šv. Mišias, kurioms vadovavo Vilniaus arkivyskupas, CCEE pirmininkas Gintaras Grušas. Kai kurios liturgijos dalys skambėjo lietuviškai.
Sinodiškumas – ne dar viena Bažnyčios programa
Atidarydama simpoziumą Vyskupų sinodo generalinio sekretoriato pasekretorė ses. Nathalie Becquart perdavė Šventojo Tėvo sveikinimą. Susitikime sinodiškumas įvardytas kaip „socialinė pranašystė“ ir „taikos gramatika“ – klausymasis, dialogas ir susitaikymas gali būti reikšmingi ne tik Bažnyčios viduje, bet ir susiskaldžiusioje visuomenėje.
Arkivyskupas G. Grušas pabrėžė, kad dabar prasideda nebe vien svarstymų, bet Sinodo įgyvendinimo etapas, kurį kiekviena vietinė Bažnyčia turės įgyvendinti atsižvelgdama į savo aplinkybes.
Pasak jo, sinodinis procesas nėra derybos, kuriose skirtingos grupės mėgina įgyvendinti savo sumanymus. Jo esmė – kantrybė, gebėjimas išgirsti kitą ir siekti ne vienodumo, bet vienybės įvairovėje. Pagrindinis klausimas lieka: ką Šventoji Dvasia šiandien kalba Bažnyčioms?
Europa nebėra pasaulio centras
Daug dėmesio simpoziume skirta klausimui, kaip skelbti Evangeliją šiandienos Europoje. Prof. Tomášas Halíkas atkreipė dėmesį, kad Europa nebėra pasaulio centras ar kitų tautų mokytoja, be to, nėra vienos visiems europiečiams bendros istorinės ir kultūrinės patirties.
Europa susiduria su geopolitiniu netikrumu, visuomenių fragmentacija, karu, migracija, demografiniais pokyčiais, politine poliarizacija ir nepasitikėjimu institucijomis. Tačiau simpoziume keltas klausimas ne vien apie tai, kaip priešintis šioms permainoms, bet ir kokį uždavinį jos kelia pačiai Bažnyčiai.
Diskusijose atkreiptas dėmesys ir į sekuliarizaciją. Ji nebūtinai reiškia tikėjimo pabaigą – gali tapti procesu, išlaisvinančiu Bažnyčią iš neautentiškų sąjungų su politine ar socialine galia. Vienu didžiausių iššūkių įvardyta ne tiek karinga netikėjimo laikysena, kiek religinė apatija: daugybė žmonių nebekelia klausimų, į kuriuos Bažnyčia yra įpratusi atsakyti.
Todėl Bažnyčios užduotis nėra valdyti pasaulį – ji kviečiama jam tarnauti, lydėti, gydyti žaizdas ir kurti santykius.
Skaitmeninis pasaulis negali pakeisti gyvo žmogaus
Darbo grupėse nemažai kalbėta apie jaunimą, socialinius tinklus ir dirbtinį intelektą. Skaitmeninės technologijos suteikia naujų galimybių skelbti Evangeliją, tačiau kartu gali uždaryti žmogų jo pažiūras patvirtinančiame informaciniame burbule.
Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad dirbtinio intelekto atsakymai gali skambėti pernelyg užbaigtai, nepalikdami pakankamai vietos mąstymui, abejonėms ir asmeniniam įžvalgų patikrinimui.
Todėl skaitmeninis ryšys negali pakeisti gyvo susitikimo. Jis gali padėti užmegzti pirmąjį kontaktą, tačiau galiausiai žmogų turėtų nuvesti į tikrą bendruomenę ir asmeninį pokalbį. Kaip pastebėta simpoziume, net skaitmeninės evangelizacijos projektai turi gebėti pasakyti: „Dabar eik ir pasikalbėk su gyvu žmogumi.“
Krikščioniškoji viltis turi žaizdas
Vienu stipriausių susitikimo liudijimų tapo Ukrainos atstovės, gydytojos Oksanos Furman pasakojimas apie karą, šeimų patiriamas traumas ir vaikų klausimą, kodėl Dievas leidžia tam vykti.
Kalbėta, kad karo tamsoje žodžiai „Kristus prisikėlė“ nebėra abstrakti teologinė formulė. Kenčiančiam žmogui pirmiausia reikia ne teorinio atsakymo, bet ištiestos rankos.
„Krikščioniškoji viltis nėra paprastas optimizmas. Ji remiasi prisikėlusiu Kristumi, kuris tebeturi žaizdas“, – pabrėžiama simpoziumo apžvalgoje.
Jaunimas į Bažnyčią ateina „pro langus“
Susitikime kalbėta ir apie Europoje augantį katechumenų skaičių. Pastebėta, kad nemažai jaunų žmonių Bažnyčią atranda ne dėl iš anksto parengtų pastoracinių programų.
Ši patirtis simpoziume nusakyta vaizdžiai: „Mes manėme, kad atidarėme duris, o jie atėjo pro langus.“ Tai Bažnyčiai kelia uždavinį ne kontroliuoti jaunų žmonių tikėjimo kelią, bet juos priimti, klausytis ir lydėti.
Kartu atkreiptas dėmesys į senstančios Europos problemas – mažėjantį gimstamumą, jaunų žmonių nerimą dėl ateities ir senolių vienatvę. Todėl Bažnyčia kviečiama ne tik kalbėti apie gyvybės vertę, šeimą, kartų ryšį ir viltį, bet ir konkrečiai būti šalia žmogaus.
Nuo dokumentų – prie gyvenimo
Simpoziumo diskusijas jungia klausimas, kaip sinodiškumą iš dokumentų ir teorinių svarstymų perkelti į parapijų, vyskupijų bei vietinių bendruomenių kasdienybę.
Ar Bažnyčia sugebės ne tik kalbėti apie klausymąsi, bet iš tiesų klausytis? Ar ragindama kitus keistis pati leisis perkeičiama? Ar saugodama turtingą krikščioniškąjį paveldą gebės paaiškinti, ką jis reiškia šiandienos žmogui?
Simpoziume brėžiama Bažnyčios vizija apibendrinama keliomis kryptimis: ne vienodumas, bet vienybė įvairovėje; ne dominavimas, bet tarnystė; ne institucijos savisauga, bet misija; ne baimė, bet drąsa leistis vedamiems Šventosios Dvasios.
Kelias nuo vizijos prie konkrečių sprendimų, pabrėžiama susitikime, prasideda nuo paprasto, tačiau reiklaus žingsnio – „atsisėsti prie vieno stalo, klausytis ir drauge klausti, ką Dvasia šiandien kalba Bažnyčioms“.
