2025 m. spalį, minint Vatikano II Susirinkimo deklaracijos „Nostra aetate“ apie Bažnyčios santykius su nekrikščionių religijomis 60-metį, Vatikane vyko tarpreliginis susitikimas ir simpoziumas. Praėjus beveik metams, trys Šventojo Sosto dikasterijos – Tikėjimo mokymo, Krikščionių vienybės ir Tarpreliginio dialogo – paskelbė notą „Vilties kelias“, kurioje apžvelgiami per praėjusius dešimtmečius pasiekti dialogo vaisiai.
Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas kardinolas Viktoras Fernandezas, kalbėdamas „Vatican News“, išskyrė vieną esminių „Nostra aetate“ teiginių: „Negalime šauktis Dievo, visų Tėvo, jei atsisakome broliškai elgtis su kuriais nors žmonėmis, sukurtais pagal Dievo paveikslą. (…) Bažnyčia atmeta bet kokį žmonių nuvertinimą arba persekiojimą dėl rasės, spalvos, padėties ar religijos.“
Pasak kardinolo, šis principas išlieka itin aktualus ir šiandien, kai į konfliktus bei karus neretai mėginama įtraukti religinius motyvus. Jo teigimu, kiekviena religija ir visos religijos turi būti už taiką – niekada už karą.
Fernandezas priminė, kad panaši mintis išsakoma ir Leono XIV enciklikoje „Magnifica Humanitas“: „Kas naudoja Dievo vardą, siekdamas pateisinti terorizmą, smurtą ar karą, tas išduoda jo veidą: kovoti religijos vardu iš tikrųjų reiškia smogti pačiai religijai.“
Kalbėdamas apie tarpreliginį dialogą ir pavojų arba užsidaryti, arba suplakti skirtingas tapatybes, kardinolas rėmėsi šv. Jono Pauliaus II mintimi apie būtinybę derinti „didžiausią tapatybę“ su „didžiausiu dialogu“. Autentiškas dialogas, pasak jo, kartu yra ir skelbimas, nes kalbėdamasis su kitu žmogus turi aiškiai parodyti savo tapatybę ir atskleisti jos grožį bei vidinę darną.
Šią mintį Fernandezas siejo ir su popiežiaus Pranciškaus enciklika „Dilexit nos“ apie Jėzaus Kristaus Širdies žmogiškąją ir dieviškąją meilę. Joje pabrėžiama, kad Evangelijos skelbimui reikia „mylinčių misionierių, kurie leidžiasi būti Kristaus pagautais ir nenuilsdami perduoda šią jų gyvenimą perkeitusią meilę“.
kiekviena religija ir visos religijos turi būti už taiką – niekada už karą.
Tokio skelbimo esmė nėra tiesų ar taisyklių primetimas. „Dilexit nos“ sakoma, kad svarbiausia perteikti tai, kuo pats žmogus gyvena, kad kiti galėtų „įžvelgti Mylimojo gerumą ir grožį“. Todėl autentiškas tikėjimo liudijimas nėra prozelitizmas.
„Mylinčiojo žodžiai nevargina, neprimeta, neverčia, tik skatina kitus klausti savęs, kaip įmanoma tokia meilė“, – cituojama Pranciškaus enciklika. Joje taip pat pabrėžiama pagarba kito žmogaus laisvei ir orumui bei viltis, kad bus leista papasakoti apie draugystę, suteikiančią gyvenimui pilnatvę.
Bažnyčia save suvokia kaip Dievo begalinės meilės kiekvieno laiko vyrams ir moterims sakramentą ir siekia skelbti tikėjimą prisikėlusiu Kristumi bei Evangeliją, kad augtų taika, brolybė, teisingumas, pagarba ir meilė. Tačiau, kaip pažymi Fernandezas, „meilės civilizacijos sumanymui“ vis dar trukdo kraštutinis individualizmas ir savęs stabmeldystė, dėl kurių vieni užsisklendžia, o kiti gyvena taip, tarsi aplink nebūtų kitų žmonių.
Atsverdama šias tendencijas, Bažnyčia, susitikdama su kitų religinių tradicijų tikinčiaisiais, siekia liudyti brolišką meilę ir kartu kalbėtis bei bendradarbiauti. Pasak kardinolo Fernandezo, tokio dialogo tikslas – padėti žmogui suvokti, kad „tik tas, kuris myli artimą, gali iš tiesų būti laimingas“.
