Minėdami 100 metų nuo Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo, tęsiame jos istorijos pristatymą. Apžvelgiame arkivyskupo Jurgio Matulaičio vaidmenį kuriant naują bažnytinį vienetą ir siūlant popiežiui kandidatus į vyskupus. Prisimename troškimą ir būtinybę sukurti savarankišką Bažnyčios struktūrą, kuri geriau atitiktų naujų laikų poreikius ir priimtų Lietuvos nepriklausomybės iššūkius.
Mes, kuriems pagal apaštališkąją pareigą priklauso nustatyti vyskupijų ribas, remdamiesi apaštališkosios galios pilnatve ir patikimomis žiniomis, <…> nusprendžiame iš visų tų teritorijų, kurios šiuo metu yra Lietuvos Respublikoje, įsteigti atskirą bažnytinę provinciją, kuri sudaryta iš Kauno, kaip metropolijos, sosto bei sufraganinių Telšių (drauge su Klaipėdos prelatūra), Panevėžio, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijų.
Šis sakinys – Popiežiaus Pijaus XI apaštališkosios konstitucijos Lituanorum gente antroji pastraipa. Dokumentas pasirašytas 1926 m. balandžio 4 d. Tad šiemet švenčiame Lietuvos Bažnytinės provincijos, o kartu – Kauno arkivyskupijos ir Telšių, Panevėžio, Vilkaviškio bei Kaišiadorių vyskupijų šimtmetį.
Naujosios vyskupijos popiežiaus tekste vardijamos ne abėcėlės tvarka. Greičiausiai surikiuota pagal jų dydį. Todėl Kaišiadorys – sąrašo pabaigoje, o Vilkaviškis – antras nuo galo. Vis dėlto, būtent šios dvi vyskupijos galėjo turėti pretenzijų į asmeninį ryšį su pal. Jurgiu Matulaičiu, anuomet – apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvoje, atlikusiu ypač svarbų vaidmenį kuriant bažnytinę provinciją. Tiesą sakant, amžininkai įvardijo aiškiai: arkivysk. J. Matulaitis – Lietuvos bažnytinės provincijos steigėjas ir jos „architektas“.
Vyskupas prieš savo valią
Vilkaviškio vyskupija turėjo teisę save laikyti J. Matulaičio gimtąja ir, ko gero, jam svarbiausia. Nes iš ten, iš Suvalkijos, nuo Marijampolės, jis ir buvo kilęs. Ten savo gyvenimo aistrą – meilę pašvęstajam gyvenimui – pirmiausia atrado ir įkūnijo jau vaikystėje Marijampolėje pažinęs beišmirštančią marijonų vienuoliją – atnaujino ją pats ten įstodamas. Taip pat įsteigė ir Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seseris.
Na, o mažiausios – Kaišiadorių vyskupijos priešistorė itin savita. Ir būtent su šia vyskupija arkivysk. J. Matulaitį siejo ypatinga bendra patirtis. Nuo 1918-ųjų gruodžio iki 1925-ųjų rugpjūčio čia buvo jo kaimenė, o jis – ganytojas, mat tos žemės anuomet buvo Vilniaus vyskupija.
Paskyrimas Vilniaus vyskupu dvasininką užgriuvo kaip nemenkas išbandymas. Ir ne tik todėl, kad Vilnius buvo ypač sudėtinga vieta, draskoma politinių ir tautinių nesantaikų – labiausiai trikdė ir gąsdino kitkas. J. Matulaitis buvo kunigas. Buvo ir akademikas – teologijos mokslų daktaras, keletą metų su didžiuliu pasisekimu dėstęs Petrapilio dvasinėje akademijoje. Dar – profesionalus sociologas. Bet visų svarbiausia – jis buvo vienuolis.
Štai jo 1918 m. gegužės 30 d. laiško vysk. Pranciškui Karevičiui fragmentai, atskleidžiantys anuometinę tėvo J. Matulaičio patirtį: Viską gerai apsvarstęs po Dievo akim, matau, kad dabar jokiu būdu negalėčiau vykti Vilniun. Mūsų vienuolijos dar tik pradžia, dar viskas joje tebetvarkoma, naujai statoma: mano iš jos pasišalinimas būtų jai baisus smūgis. <…> Jau esu pradėjęs ir seserų Kongregaciją lipdyti čia, Marijampolėje. Įstatai jau kone atbaigti. Be manęs ir tos sesutės turėtų pakrikti. <…> Duokite man eiti tuo keliu, kuriuo Dievo apvaizda iki šiol mane vedė ir veda. Aš, juo beeidamas, daug daugiau Dievo garbei, Bažnyčiai ir Lietuvai padarysiu. <…> Išstumtas iš tų vėžių, aš nieko nepadarysiu. <…> Taigi, ir vardan Bažnyčios labo, ir atsižvelgdamas į Dievo valią, kurią, rodos, aiškiai iki šiol mačiau ir matau, prašau, ginkite mane nuo Vilniaus. Leiskite man eiti aiškiai Dievo nurodytais keliais.
Prašymai ir įrodinėjimai nepadėjo. J. Matulaitis vyskupu konsekruotas 1918 m. gruodžio 1 d. Kaune, o į savąją – Vilniaus katedrą įžengė gruodžio 8 d. Ir, nežiūrint nieko, pažadėjo: Rūpinsiuos, kaip Kristus, apglobti visus, būti visiems viskuo. Dėl tiesos esu pasiryžęs guldyti galvą. Noriu jums būti ne kuo kitu, kaip tik tėvu ir ganytoju, Kristaus sekėju. Mano darbo dirva – Kristaus Karalija. Mano partija – Kristus <…>. (Iš vysk. J. Matulaičio pamokslo ingreso į Vilniaus katedrą 1918 m. gruodžio 8 d. proga, cit. iš „Arkivyskupas Jurgis Matulevičius“, 1933, Marijonų spaustuvė Marijampolėje).
Tiesa, vysk. J. Matulaitis tą Vilniaus vyskupijos dalį, kuri yra šiandienė Kaišiadorių vyskupija, asmeniškai ir tiesiogiai valdė vos porą metų. 1920-aisiais Vilniaus vyskupija buvo „perplėšta“: Vilniaus kraštas ir didžioji vyskupijos dalis ilgam atsidūrė Lenkijos sudėtyje. Lietuvoje, kitapus demarkacinės linijos, pasiliko siaura ilga vyskupijos juosta – nuo Merkinės iki Molėtų. Tad, nesant normalaus susisiekimo su tąja vyskupijos dalimi, sprendimas buvo akivaizdus: 1922 m. kovo 3 d. vysk. J. Matulaitis paskyrė kanauninką Juozapą Kuktą Lietuvos Respublikai priklausančios Vilniaus vyskupijos dalies administratoriumi.
O toliau – nuolatiniai bendri rūpesčiai ir reikalai: kunigų skyrimai, leidimai steigti parapijas, žinios ruošiantis Ad limina vizitui… Beje, būtent Vilniaus vyskupo tarnystė „suvedė“ vysk. J. Matulaitį ir arkivysk. Achille Ratti – anuomet buvusį Šventojo Tėvo atstovu Lenkijoje ir Baltijos šalyse. Jam vyskupas ne kartą pristatė ir su juo svarstė sudėtingas savo vyskupijos realijas lankydamasis Varšuvoje. O arkivyskupas pakeliui į Kauną ir Rygą bent du kartus svečiavosi pas vyskupą J. Matulaitį Vilniuje. Tad kai 1922 m. arkivysk. A. Ratti tapo popiežiumi, vysk. J. Matulaitis žinojo – sėdintysis šv. Petro soste pažįsta ir supranta Vilniaus vyskupijos ir Lietuvos reikalus!
Tad tikrai ne šiaip sau 1923 m. rugpjūčio 7 d., vos grįžęs iš Ad limina vizito, vysk. J. Matulaitis parašė laišką į Kaišiadoris kan. J. Kuktai, Vilniaus vyskupijos dalies Lietuvoje administratoriui: Mielasai Drauge! Iš visa ko, ką būdamas Ryme esu patyręs, sprendžiu, kad Lietuvai reikėtų pasiskubinti su Apaštalų Sostu padaryti Konkordatas. Prie progos, pakalbėjęs su kun. Būčiu, kuris drauge su manimi buvo Ryme, gal tą dalyką pajudintum ir aptartum su Vyskupais. Dabar katalikai valdo, būt galima Bažnyčiai išgauti pilna liuosybė ir nepriklausomybė. Reikėtų skubintis su Konkordato sudarymu. (iš vysk. J. Matulaičio laiško kun. J. Kuktai, mašinraštinė kopija, kun. P. Šulskio MIC archyvas)
Panašu, kad kan. J. Kukta tąkart vyskupo pavedimą sėkmingai įvykdė. 1923 m. spalio mėnesį Vatikanui įteikta oficiali Lietuvos nota. Tik ji taip ir nesulaukė atsako, kol 1925-ųjų pradžioje prasidėjo tikra „griūtis“: Vatikanas pasirašė konkordatą su Lenkija, pagal kurį didžioji dalis Vilniaus vyskupijos su pačiu Vilniumi pertvarkyta į arkivyskupiją ir priskirta Lenkijos bažnyčios administracinei struktūrai. Lietuvos politikai perpyko. Ne juokais įsižeidė ir nemaža dalis visuomenės. Šventąjį Sostą viešai kritikavo net kai kurie kunigai. O vysk. J. Matulaitis, priverstas atsistatydinti, paliko Vilnių ir išvyko į Romą rūpintis marijonų vienuolijos reikalais – centrinių namų kūrimu.
Apaštališkasis vizitatorius popiežiaus vardu
Paskyrimą apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvoje, kad ir labai netikėtą, vysk. J. Matulaitis, regis, priėmė gana lengvai. Gal todėl, kad jau taip seniai „sirgo“ šiuo reikalu ir savaip buvo asmeniškai jo paliestas: Kaip tik gavau iš Vatikano pasiūlijimą, ar nesutikčiau kuriam laikui važiuoti į Lietuvą Vizitatorium. Aš sutikau ir, jei gausiu Lietuvos vizą, atvažiuosiu. Jaučiu, kad tą darbą Dievui padedant gal atliksiu. <…> Jei geri žmonės padės, Vizitatorium atvažiavęs padaryčiau kas reikia, paskui reikalai Lietuvoje eis. (iš vysk. J. Matulaičio laiško kun. P. Būčiui, 1925 m. lapkričio 3 d.)
„Jei gausiu Lietuvos vizą“ – negi tokia abejonė turėjo kokio pagrindo? Tame pačiame laiške, vos už poros pastraipų – šiek tiek daugiau detalių: Tikiuosi, kad greitu laiku gausiu žinią iš P. Černeckio, ar man duos į Lietuvą vizą. Jei jie man kaipo Vizitatoriui neduotų, padarytų didelę klaidą. Reikalai Lietuvoje iš tiesų pasirodė esą tokie komplikuoti, kad smarkiai sujaudino vos į Kauną atvykusį arkivysk. J. Matulaitį, Vilniuje, rodos, sočiai patyrusį ir šalto, ir karšto: Čia atsiradau netikėtai. Šv. Tėvas mane paskyrė Apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai ir liepė tuojau ten važiuoti. Atvykau pačiu laiku. Tikrai tai buvo Dievo apvaizdos patvarkymas. Būdamas Vilniuje turėjau sunkių valandų: ne kartą vaizdavaus, kad gal mane puolė pragariškos galybės, bet čia turbūt susidūriau su pačiu Liucipierium. Dirbu dieną ir naktį, meldžiuos ir marinuos. <…> Dievas mane veda nuostabiais keliais. Tebūnie garbinamas jo vardas! Juk kunigu įsišvenčiau tam, kad būčiau sunaudotas ir sudegčiau kentėjimų ir meilės ugnyje“. (iš arkivysk. J. Matulaičio laiško kun. L. Chaleckiui, 1925 m. gruodžio 22 d.)
Pirmas pranešimas iš Kauno Vatikano valstybės sekretoriui – lyg pavojaus varpas: Lietuvos Katalikų Bažnyčia yra tarsi be galvos, religinis gyvenimas ir veikla be vadovo. Blogis, su kuriuo niekas nekovoja, gali plisti ir augti, leisti šaknis ir vešėti. Bažnytinė drausmė susilpnėjusi, gyvenimas demoralizuojamas ir griūna. (iš arkivysk. J. Matulaičio 1925 m. gruodžio 17 d. pranešimo J. E. kard. P. Gasparri, Vatikano valstybės sekretoriui)
Po poros mėnesių laiške tam pačiam savo buvusiam kancleriui Vilniuje, kun. L. Chaleckiui, kalbama jau daug ramiau, dalykiškiau, tartum iš retrospektyvos. Ir – šviesiai žiūrint į ateitį: Lietuvoje Bažnyčią radau daugeliu požiūrių baisios būklės. <…> Santykiai su Šv. Sostu beveik nutraukti, nesuprantamas priešiškas nusistatymas ir nepasitikėjimas Bažnyčios galva, ne kartą peraugantis į atvirą neapykantą. <…> Slapta šėtono ranka stūmė šią tautą veik iki apostazės [atsisakymo laikyti save Romos Katalikų Bažnyčios dalimi, pavaldžia Romos popiežiui – s.v.]. <…> Supratau, kad ši piktųjų dvasių padermė nesiduos kitaip išvaroma, kaip tik malda ir pasninku. Dievas palaimino mano pastangas. Viską Jo malonei priskiriu. Tik Jis gali perkeisti žmonių širdis. Ir man pačiam, prieš išvažiuojant, ir kitiems atrodė, kad galų gale ratas pradėjo suktis į kitą pusę. Daugeliu požiūrių įvyko didelės permainos į gera. Tegu Dievas būna už tai pašlovintas. Turiu vilties, kad, suorganizavus Lietuvos Bažnytinę provinciją, ten prasidės naujas bažnytinis gyvenimas. (iš arkivysk. J. Matulaičio laiško kun. Lucianui Chaleckiui, 1926 m. kovo 30 d.)
Beje, šitai arkivyskupas rašė jau iš Romos, kur pristatė Lietuvoje vargais negalais suderintą Bažnytinės provincijos projektą. O procesas ir čia nebuvo lengvas. Štai pora savaičių anksčiau, 1926 m. kovo 15 d., vysk. J. Skvireckui rašyto laiško fragmentai: <…>. Reikalus galima bus, rodosi, gerai atlikti. <…> Šventasis Sostas nori, kiek tik bus galima, patenkinti ir Vyskupų, ir Valdžios pageidavimus. Ant visko sutinkama <…> dar daugiau sunkenybių yra su Administratio Apostolica Kaišedorensis [Kaišiadorių apaštališkąja administratūra – lot.]. Šito vardo jokiu būdu nesutinkama palikti. Griežtai pareikšta, kad negalima ir nenorima kištis į politiką ir sukelti kitur audrą; be to, ši formula galėtų būti blogai suprasta ir daryti įspūdžio, kad Administratio Kaišedorensispro parte dioecesis Vilnensis[Kaišiadorių administracija Vilniaus vyskupijos daliai – lot.] paliekama po Vilniaus Arcivyskupo lenko jurisdikcija ir, kad jis galėsiąs kištis į jos reikalus. <…>
Įsteigta Provincija!
Galiausiai ateina balandžio 6-oji, Velykų diena. Tartum atodūsis – jau! Vysk. J. Skvireckui arkivysk. J. Matulaitis rašo: Lietuvos Bažnytinė Provincija jau sudaryta. <…> Vyskupai jau paskirti. Siunčiu Jūsų Ekscelencijai depešą su jų vardais. <…> Paskyrimais labai džiaugiuosi; <…> Džiaugiuosi ir sudaryta Bažnytine Provincija. Bulla suredaguota kiek kitaip, negu buvo manyta, bet grynai bažnytine dvasia <…>. Be abejo, tai didelės reikšmės istorinis įvykis. Jis daug gero padarys ir Lietuvos Bažnyčiai, ir Lietuvos Valstybei. Taip greitai ir tokia gražia forma leisdamas tą raštą Šv. Tėvas norėjo parodyti Lietuvai ypatingos meilės ir palankumo.
Greta pasitenkinimo dėl sėkmingai atlikto svarbaus darbo ir vilčių ateičiai arkivysk. J. Matulaičio laiškuose – ir sudėtingos realybės suvokimas: Esu įsitikinęs, kad Dievas bus patenkintas dėl to, kas padaryta, bet ar žmonės bus patenkinti? Abejoju. Manau, kad Lietuvoje galiu gauti gerokai pylos. Nesvarbu. Svarbu tik, kad Dievo šlovė augtų ir Bažnyčia stiprėtų. (Iš arkivysk. J. Matulaičio laiško seserims Švč. Jėzaus Širdies tarnaitėms, 1926 m. kovo 31 d.)
1926 m. gegužės 13 d., Šeštinės. Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo iškilmės Kauno katedroje. Kalba arkivysk. J. Matulaitis, popiežiaus Pijaus XI sprendimu – Apaštališkosios konstitucijos Lituanorum Gente vykdytojas: Vienykitės tarp savęs ir spieskitės apie savo ganytojus, stiprėkite dvasia. Niekame kitame, mano mieli, kaip atskiriems žmonėms, taip ir tautoms nėra išganymo, kaip tik Jėzuje Kristuje, Jo Evangelijoje, Jo įsteigtoje Bažnyčioje. <…> Ir mūs tauta ir valstybė, jei stengsis būt katalikiška, vienybėje su Bažnyčia, su jos galva Šv. Tėvu – nežus. Priešingai, semdamos gyvybės žodžius, Kristaus idealus, jais gaivindama savo dvasią, semdamos viršgamtinių jėgų, degdama tikėjimu, kur kalnus kilnoja ir ta viltim, kur visa ką drįsta, ir Dievo ir artimo meile, kuri, sielą skaidrindama, žmones milžinais, tikrais didvyriais daro, pasieks ir tai, ko dar neturi ir bus kitų akyse garbinga.
Marijonų kongregacijos generaliniame archyve Romoje – keturi paskubomis prikeverzoti, gerokai pribraukyti tos kalbos lapeliai. Gali būti, kad dvasininkas tądien iš tiesų kalbėjo plačiau, išsamiau. Nesvarbu. Esminė žinia aiški. O Lietuvoje įvykiai, susiję ir nesusiję su bažnytine provincija, vijo vienas kitą, vos tilpdami kalendoriuje ir dienraščių puslapiuose: pirmiausia – naujųjų vyskupų konsekracijos (pats apaštališkasis vizitatorius konsekravo du iš keturių – Kaišiadorių vysk. Juozapą Kuktą ir Vikaviškio vysk. koadjutorių Mečislovą Reinį); tada – ingresai savose vyskupijose ir tuo pat metu – 3-iojo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai ir naujos vyriausybės suformavimas.
Arkivysk. J. Matulaičio laiškuose, rašytuose dar kovo pabaigoje iš Romos, dar prieš Popiežiui patvirtinant bažnytinės procincijos įsteigimą, matyti vis ta pati frazė, lyg koks psalmės priegiesmis: „naujas gyvenimas“.
Tačiau Lietuvoje nebuvo ramu. Pirmomis gegužės dienomis, dar prieš bažnytinės provincijos įkūrimo iškilmes, įvykę Seimo rinkimai radikaliai keitė situaciją bei nuotaikas. Naujoji vyriausybė, pasirodo, elgėsi taip, tartum bažnytinė provincija nebūtų įkurta, ar, tikriau, būtų įkurta neteisėtai.
Vis dėlto, pamatai naujam gyvenimui jau buvo padėti. O arkivysk. J. Matulaitis dar gerokai iš anksto, net neišvykęs iš Romos, jau planavo ir žengė pirmus praktinius žingsnius: Žinoma, padarysime ir vyskupų konferenciją; prašau pagalvoti apie dienotvarkę. (Iš arkivysk. J. Matulaičio laiško vysk. J. Skvireckui, 1926 m. balandžio10 d.)
Ir grįžęs į Kauną jis nuosekliai vykdė, kas buvo suplanuota: Buvau <…> sušaukęs vyskupų Konferenciją, ji labai gerai pavyko. Dabar rūpinamės katalikų organizavimu. Tikiuosi, kad greitu laiku pavyks įsukti organizavimo ratas ir paleisti jį ristis pirmyn. <…> Vyriausybė vis dar naujų vyskupų nepripažįsta <…>. Toks Vyriausybės nusistatymas ir elgesys tik sukelia katalikų nepasitenkinimą, žadina jų dvasią ir juos vienija; ne tik nesusilpnina Bažnyčią, bet dar ją stiprina. (Iš arkivysk. J. Matulaičio laiško kun. J. Vaitkevičiui, 1926 m. lapkričio 17 d.).
Nežiūrint situacijos sudėtingumo, kurti naują gyvenimą buvo įmanoma. Ir tai vyko.
