Prieš daugiau nei dešimtį metų parašiau knygą, pavadintą „Globalusis futbolas“. Tai nebuvo knyga tik šiek tiek apie sportą, daugiau apie politiką ir globalizaciją. O kuo čia dėtas futbolas, paaiškinsiu keliais savo paties teksto atpasakojimais.
Futbolą žaidžia visas pasaulis, ir, regis, nesvarbu, kokia žaidėjo tautybė, tikėjimas, kokia jo valstybės politika ar bendrasis vidaus produktas. Žaisdamos futbolą, visos šalys vadovaujasi tomis pačiomis taisyklėmis ir neturi veto teisės kvestionuoti rungtynių rezultato. Futbolas nėra išskirtinis nė vienam kontinentui, futbolas labai paprastas, jo taisykles supranta net ir nepažįstantys lotyniško rašto ir kiniškų paveikslėlių.
Dėl rungtynių rezultato pergyvenama labiau nei dėl ekonominės krizės. Tą pačią komandą gali visa širdimi palaikyti ir turtuolis ir vargšas, liberalas ir konservatorius, elitas ir „runkeliai“. Ir visi gali labai kvalifikuotai vertinti žaidimo eigą bei rezultatus. Futbolas yra tema, kuria galima diskutuoti Buenos Airėse ir Pekine, žaidimui plisti netrukdo muitai, tarifai ir visokie ten „šengenai“. Tai bene globaliausias reiškinys pasaulyje. Svarbiausia – futbolas patvirtina, kad kamuolio pagalba visi galime nuoširdžiai bendrauti.
Jungtinės Tautos turėtų ko pasimokyti iš neįtikėtino futbolo universalumo. Tarptautinei futbolo asociacijų federacijai, labiau žinomai FIFA vardu, priklauso 211 šalių, tuo tarpu Jungtinėms Tautoms – 93. Ir tai seniai nieko nestebina. Pasirodo, kad Homo ludens – žaidžiantis žmogus – yra tai, ko mums trūksta iki universalios globalios laimės. Paprasto žaidimo.
Pasidžiaugęs futbolu, minėtoje knygoje kėliau sau štai kokį klausimą – ar galima pasiekti, o jei galima tai kaip, kad mūsų tarptautiniai santykiai, mūsų dviejų šimtų šalių bendrija gyventų tokiame globalaus futbolo pasaulyje. Kad sugalvotume politikos taisykles, kurios ne tik padarytų mus lygius, bet kad tų taisyklių norėtųsi laikytis taip, kaip laikomės jų futbolo aikštėse. Kad didžiosios šalys nereikalautų turėti aikštėje 16 žaidėjų, mažiems priešininkams leidus turėti tik 8… Ir kad visi jaustumėmės laimingi, kad yra taip, o ne kitaip.
Prieš kelias dienas pradėjome dar vieną Pasaulio futbolo taurės turnyrą, kuris turėtų tapti švente vien dėl to, kad jame tiesiogiai dalyvauja apie ketvirtadalis pasaulio valstybių, o visos kitos stebi šį sportą su neslepiamu susidomėjimu. Ir man labai miela – 104 tarptautinės rungtynės per mėnesį, ne juokas. Tikras džiaugsmas, o dar ir pasiūlymas politikams sekti sportininkų pavyzdžiu.
Tačiau visame tame siautulyje atrodo, kad ne politikai seka sportininkų pavydžiu, o atvirkščiai – sportas vis dažniau seka politinio gyvenimo pavydžiais. Stefan Szymanski – Mičigano universiteto sporto vadybos profesorius ir knygos „Soccernomics” bendraautorius, – komentuodamas prasidėjusį turnyrą nugąstauja, kad pastarasis – didžiausias ir spalvingiausias pasaulio istorijoje, gali būti… paskutinis. Tik iliuzija, kad viskas globaliame futbole viskas vyksta pagal taisykles. Gali būti, kad futbole neužilgo nebeliks to, kas svarbiausia – nebeliks sporto ir viso to, kas palaiko Homo ludens džiaugsmus. Liks tik politika.
Kaip jau minėjau, FIFA yra bene globaliausia pasaulio organizacija, daranti daug gero ir išties naudingo. Sakyčiau, „daro“ gerą politiką. Bet ir blogos jai niekada nestigo. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą – 1934 metais – regimai politizuotą turnyrą surengė Benito Musolinis, aiškiai „paspaudęs“ federaciją. 1978 – panašiai elgėsi Argentinos karinė chunta, pristačiusi save kaip „džiaugsmu žydinčią šalį“.
jei sportą kas nors ir bando atskirti nuo politikos, tai nuo pinigų atskirti nebando, nepavyks.
Pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau to, kas neturėtų būti futbolo dalimi. Sprendimai surengti turnyrus Rusijoje ir Katare, nepaisant oficialių tvirtinimų, kad čia „viskas normalu“, buvo įvertinti kaip politiniai sprendimai, paremti tam tikrais finansiniais „įsipareigojimais“.
JAV prezidento glėbesčiavimaisi su FIFA vadovu Gianni Infantino ir pasižadėjimas surengti tikrai MAGA vertą turnyrą, kalba pats už save. Amerika puiki šalis, bet formaliai ji kariauja su viena iš turnyro dalyvių, formaliai yra apribojusi galimybes atvykti į šalį bent keturių valstybių piliečiams, galiausiai pareiškusi pretenziją į vienos iš turnyro organizatorių suverenitetą. To nebuvo net „prie ruso“.
Be abejo, jei sportą kas nors ir bando atskirti nuo politikos, tai nuo pinigų atskirti nebando, nepavyks. FIFA yra beveik nekontroliuojama organizacija, kurios rankose yra lėšos kokių pavydėtų net vidutinio dydžio valstybių biudžeto planuotojai. Man – naiviam futbolo gerbėjui – atrodo, kad tikrai daug pinigų paskirstoma sumaniai ir teisingai, bet ne visi taip galvoja. Finansinių skandalų ir vidinių nesutarimų organizacijoje tik daugėja, vis daugiau įtampų kyla tarp FIFA ir jos europinio padalinio, vadinamo UEFA.
Europiečiai, kurie sugeneruoja didžiąją biudžeto dalį, mano, kad FIFA juos tiesiog apiplėšinėja, rengia vis daugiau turnyrų nepaisydamas UEFA nuomonės, be priežasties „nuvargina“ geriausius žaidėjus, versdama dalyvauti įvairiuose „formatuose“. Ir pats Infantino vis daugiau laiko praleidžia Majamyje, o ne darbo kabinete. Toks įdomus personažas – italų emigrantų vaikas iš vokiškai kalbančio šalies miesto, dar ir Italijos bei Libano pilietis (pagal žmoną – libanietę) su savo gyvenimo „darbotvarke“. Pats propagavo finansinės drausmės kodeksą, pats kaltinamas voluntarizmu, skirstant bendrus pinigus. Tikro futbolo FIFA koridoriuose vis mažiau.
FIFA bei UEFA turi vis daugiau politinių problemų. Rusija iš UEFA renginių pašalinta, bet Infantino, kažkada Putino apdovanotas rusišku ordinu, jo neatsisakė. Savo ruožtu UEFA yra sudariusi sąrašą šalių, niekaip negalinčių žaisti tarpusavyje, pavyzdžiui, Serbija su Kosovu, Gibraltaras su Ispanija ar (vis dar?) Azerbaidžanas su Armėnija, ir joks futbolo universalumas nepadės. Kai globalizacija baigiasi, prasideda nauja sienų stiprinimo banga, žiūrovai taip lengvai nevažinės paskui savo komandas. Reikės pastovėti eilėse prie vizų. O ir bilietų kaina ne paskutinėje vietoje.
Taigi, kokius scenarijus Homo ludens publikai pranašauja futbolo raidos ekspertai?
Pranašaujama, kad bus blogiau. Daugės konfliktų tarp futbolininkų bei sirgalių – visokių – etninių, rasinių, religinių. Futbolininkai vis mažiau pasitikės teisėjais, o šiems atsibos būti VAR sistema kontroliuojantiems šuneliams. O man tenka pripažinti, kad futbolas pats savaime nėra ta panacėja, kuri pataisys pasaulį. Nebent tas Homo ludens, supras, kad reikia ne tik žaidimo, o kai ko daugiau. Matyt visi jaučiame, ko…
