Registrų centro duomenų nutekėjimo skandalas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip kibernetinio saugumo istorija. Kažkas prisijungė, kažkas nutekino, kažkas aiškinasi, kažkas tiria. Tačiau visuomenei ši istorija svarbi ir dėl kito klausimo: kas už visa tai atsakingas?
Viešojoje erdvėje išgirdome pažįstamą chorą. Vieni aiškino, kad Registrų centro sistemos nebuvo nulaužtos. Kiti sakė, kad į Migracijos departamento sistemas taip pat nebuvo įsilaužta – esą buvo tik imituojami darbuotojų veiksmai. Dar kiti priminė, kad Registrų centro valdytoja yra Teisingumo ministerija, o šioji paaiškino, kad už techninius parametrus, funkcionalumus, prisijungimų suteikimus ir duomenų apsaugą atsakingas Registrų centras.
Tai kaipgi yra iš tikrųjų? Iš tikrųjų yra dar smagiau. Su Registrų centro istorija vienaip ar kitaip susijusios mažiausiai šešios institucijos: ekonomikos ir inovacijų ministerija, teisingumo ministerija, vidaus reikalų ministerija, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija ir Nacionalinis kibernetinio saugumo centras prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos. Todėl visą situaciją geriausiai apibūdino ta pati teisingumo ministrė Rita Tamašunienė: „Per daug auklių – vaikas be galvos.“
Ar tikrai taip blogai su tuo atsakomybių pasiskirstymu? Skubu nuraminti – ne. Yra sričių, kur šiuo požiūriu yra dar blogiau. Kur kas blogiau.
Pereikime prie šeimos politikos, kuri yra viena svarbiausių Lietuvos ateities temų. Jos pagrindu imkime dokumentą „Su šeimos politika susijusių priemonių apžvalga“, datuotą 2025 m. gruodžio 8 d. Šis dokumentas buvo pristatytas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tarpinstitucinės Šeimos politikos komisijos 2025 m. lapkričio 27 d. posėdyje.
Pačiame dokumente rašoma, kad tai yra Lietuvos ateities vizijos „Lietuva 2050“ komandos atlikta su šeimos politika susijusių priemonių inventorizacija, parengta įgyvendinant „Lietuva 2050“ įgyvendinimo koncepcijoje numatytus veiksmus šeimos politikos srityje.
Tai svarbu pabrėžti, nes kalbame ne apie atsitiktinį komentarą, o apie valstybės institucijų parengtą dokumentą. Jame suskaičiuotos 127 su šeimos politika susijusios priemonės. Tačiau pats dokumentas sąžiningai pripažįsta ribą: priemonių kiekis dar neparodo nei srities išplėtojimo, nei realaus reikšmingumo, nei politikos efektyvumo. Dar daugiau – nurodoma, kad tik 15 iš 127 priemonių turi atliktus ex post ar kitokio tipo vertinimus. Beje, iš paties dokumento taip pat galima spręsti, kad nėra garantijos jog tikrai buvo suregistruotos visos šeimos politikai skirtos priemonės.
Paprastai tariant, apie didžiąją dalį šeimos politikos priemonių Lietuvoje nežinome svarbiausio dalyko – ar jos veikia. Ne ar jos gražiai atrodo lentelėje, ne ar turi finansavimo eilutę, ne ar yra ministerijos pristatyme, o ar iš tiesų padeda šeimoms ir keičia demografinę situaciją.
Papildomai patikrinus, kaip šios priemonės atrodo pagal institucijų atsakomybės lauką. Tai nebuvo pilnas valstybinis auditas, veikiau viešųjų duomenų ir teisinių sąsajų patikrinimas, pasitelkiant dirbtinį intelektą kaip techninį pagalbininką. Tačiau net ir toks preliminarus žvilgsnis parodė vaizdą, kurio nepavadinsi nei tvarkingu, nei guodžiančiu.
Jeigu kalbame tik apie tiesiogiai koordinuojančias ir įgyvendinančias institucijas, viena institucija koordinuoja ar įgyvendina 34 priemones iš 127. Daugiausia priemonių – 74 – turi po dvi tokias institucijas. Dar 17 priemonių turi po tris, o 2 priemonės – net po keturias koordinuojančias ar įgyvendinančias institucijas. Tai dar būtų galima laikyti įprastu tarpinstituciniu darbu.
Paprastai tariant, apie didžiąją dalį šeimos politikos priemonių Lietuvoje nežinome svarbiausio dalyko – ar jos veikia.
Bet žandikaulis atvėpsta panagrinėjus, kiek institucijų su kiekviena priemone yra susijusios plačiau. Net su 64 priemonėmis, arba 50,4 proc. viso sąrašo, vienaip ar kitaip susijusios po 14 institucijų. Su 12 priemonių susiję po 12 institucijų, su 24 priemonėmis – po 10, su 9 priemonėmis – po 9, su 14 priemonių – po 8. Ir net mažiausiu atveju turime tik 4 priemones, kurios susijusios „viso labo“ su 7 institucijomis.
Taigi, geriausiu, bet labai retu atveju vienai šeimos politikos priemonei Lietuvoje reikia septynių institucijų. Įprastiniu atveju – dvigubai daugiau. Palyginus su tuo, Registrų centro valdymas ima rodytis tikru vadybos stebuklu.
Dar viena detalė. Šioje atsakomybės matricoje pavyko identifikuoti 46 institucijas, susijusias su šeimos politikos įgyvendinimu ir koordinavimu siauresne prasme. Jei skaičiuojame visas susijusias institucijas, įskaitant platesnį administracinį lauką, gauname 84. Skirtingų atsakomybės pobūdžių – 38. Teisinių ir administracinių pagrindų – apie 70.
Kitaip tariant, turime daugybę priemonių, daugybę institucijų, daugybę atsakomybės rūšių ir daugybę teisinių pagrindų. Gaunasi, kad su viena atsakomybe bet kurioje šeimos politikos priemonėje Lietuvoje dorojasi vidutiniškai 2,2 įstaigos. Tik kažkur tarp jų pasimeta vienas paprastas klausimas: kas iš tiesų atsako už rezultatą?
Ypač įdomu palyginti oficialų dokumentą su platesne teisine ir administracine analize. Paėmus pirmąsias 10 mano sąraše pagal institucijų skaičių išrikiuotų priemonių, kiekvienai jų priskaičiuota po 14 susijusių institucijų. Tuo tarpu oficialioje apžvalgoje iš tų 10 pavyzdžių 8 atvejais buvo nurodyta tik po dvi institucijas, o 2 atvejais – po tris. Skirtumas ne kosmetinis. Tai ne niuansas. Tai visas valstybės valdymo rentgenas.
Šiame kontekste verta prisiminti ir politinę pusę. Kovo mėnesį teko kalbėtis su keliais socialdemokratais iš Seimo, kurie tuo metu rengė jų suvažiavime gegužės 1 d. priimtą rezoliuciją dėl demografinės padėties. Jie sakėsi nustebę, kai kuriose priemonėse rado net 8 susijusias institucijas. Dabar tenka konstatuoti, kad tai buvo ne kraštutiniai, o dar gana švelnūs atvejai.
Ką visa tai reiškia? Nieko kita, kad šeimos politika Lietuvoje vis labiau primena ne aiškią valstybės kryptį, o biurokratinį tinklą, kuriame kiekviena institucija turi savo dalį, savo stulpelį, savo atsakomybės formuluotę, bet šeima kaip realus žmogaus gyvenimo centras pasimeta tarp procedūrų.
Galiausiai kalbėti reikia ne tik apie procesus, bet ir apie rezultatus. Antrasis dokumentas, kuriuo verta remtis, yra „Su šeimos politika susijusių globalių tendencijų ir ateities scenarijų apžvalga“, datuotas 2025 m. rugpjūčio 29 d. Jis taip pat parengtas „Lietuva 2050“ kontekste. Ten demografiniai iššūkiai įvardijami, bet platesnės palyginamosios analizės, kaip Lietuva atrodo kitų Europos valstybių kontekste, tenka ieškoti papildomai.
šeimos politika Lietuvoje vis labiau primena ne aiškią valstybės kryptį, o biurokratinį tinklą, kuriame kiekviena institucija turi savo dalį, savo stulpelį, savo atsakomybės formuluotę, bet šeima kaip realus žmogaus gyvenimo centras pasimeta tarp procedūrų.
Deja, vaizdas nėra geras. Eurostato duomenimis, 2024 m. Lietuvos suminis gimstamumo rodiklis sumažėjo nuo 1,18 iki 1,11, t. y. 5,9 proc. Pagal šį kritimą Lietuva buvo šešta blogiausia Europos Sąjungos šalis. ES vidurkis sumažėjo 2,9 proc., taigi daugiau nei dvigubai mažiau. Jei prie ES šalių pridėtume dar kelias Eurostat nagrinėjamas Europos valstybes, Lietuva vis tiek liktų tarp blogiausiųjų.
Tai ne atsitiktinis prastas semestro pažymys, o signalas, kad sistema neveikia taip, kaip turėtų. Jei preliminarūs 2025 m. vertinimai pasitvirtintų, situacija būtų dar blogesnė (8,1 proc. mažėjimas iki 1,02 rodiklio). Galų gale prastą padėtį parodo, kad tarp minėtų 35 Europos šalių 2024 m. Lietuvos gimstamumo rodiklis buvo trečias blogiausias (po Maltos ir Ispanijos).
Demografijos pasekmės taip pat nėra teorinės. Jeigu gimstamumas toliau kris, valstybė turės mažiau dirbančių žmonių, daugiau išlaikomų senjorų, didesnį spaudimą pensijų sistemai, sveikatos apsaugai ir viešosioms paslaugoms. Tuomet šeimos politikos nesėkmė taps nebe vien statistikos lentele, o labai konkrečia kasdienybe: didesniais mokesčiais, ilgesniu darbo amžiumi, uždaromomis mokyklomis regionuose, nykstančiomis bendruomenėmis ir vis sunkiau išlaikoma lietuviška valstybės tapatybe.
Todėl keista, kai šeimos politika traktuojama taip, tarsi tai būtų tik išmokų, projektų ir paslaugų administravimo klausimas. Žinoma, finansinė pagalba reikalinga. Reikalingi darželiai, būstas, sveikatos paslaugos, galimybė derinti darbą ir vaikų auginimą. Bet jei visa tai neturi aiškaus kultūrinio ir teisinio pagrindo, priemonės ima gyventi savarankišką biurokratinį gyvenimą. Valstybė ima matuoti, kiek kartų ką koordinavo, bet nebesugeba pasakyti, kokią šeimą ji nori stiprinti.
Galima ginčytis, ar bėda yra per didelis institucijų skaičius. Mano manymu, tai greičiau simptomas. Tikroji problema gilesnė – technokratinis šeimos politikos supratimas. Pagal jį demografinę krizę esą galima išspręsti priemonių paketais, išmokomis, programomis, koordinavimo komisijomis, darbo grupėmis ir rodiklių lentelėmis. Visa tai gali būti reikalinga. Tačiau vien to nepakanka.
Šeimos politika nėra vien socialinės paramos administravimas. Pirmiausiai ji remiasi kultūriniu ir teisiniu požiūriu į šeimą. Jei valstybė pati nebežino, kas yra šeima, kokį jos vaidmenį nori saugoti, kodėl motinystė ir tėvystė yra viešasis gėris, o ne tik privatus gyvenimo būdo pasirinkimas, tada jokia 127 priemonių lentelė jos neišgelbės.
Štai čia verta prisiminti ir pastarųjų mėnesių diskusijas. Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Laurynas Šedvydis buvo vienas iš tų politikų, kurie aštriai kritikavo Teisingumo viceministrę Kristiną Zamarytę-Sakavičienę po jos pasisakymo Madride apie motinystės prasmę teisėje ir kultūroje. Šis epizodas svarbus ne dėl personalijų. Jis svarbus kaip požiūrio iliustracija: kai šeima, motinystė ir tėvystė iš viešosios politikos vertybinio pagrindo paverčiamos tik administravimo problema.
Tas pats Laurynas Šedvydis gegužės 18 d. Seime vykusioje viešojoje diskusijoje, kurioje dalyvavo LGBT judėjimo idėjas palaikantys asmenys, kritikavo idėją rengti patariamąjį referendumą dėl šeimos sąvokos aiškaus apibrėžimo Konstitucijoje. Bet gal šeimos politikai kaip tik to ir reikia? Gal nuo to ir reikėtų pradėti?
Ne nuo dar vienos komisijos. Ne nuo dar vieno priemonių paketo. Ne nuo 127 technokratinių priemonių ir ne nuo 84 jas vienaip ar kitaip aptarnaujančių institucijų. Pirmiausia reikėtų susitarti, kas yra šeima ir kodėl ji valstybei svarbi.
Kol Lietuvoje nėra aišku, kas yra šeima, nebus aišku ir kam iš tikrųjų taikomos šeimos politikos priemonės. O kai nėra aišku, kam jos taikomos, ką jos turi pasiekti ir kas už tai atsako, nesėkmė tampa ne grėsme. Ji tampa garantija.
