Jau daugelį metų mane domina klausimas, kaip suderinti Rytų mistikų patirtis su krikščionišku pasaulio supratimu. Šis klausimas dažnai keliamas dviem kraštutiniais būdais. Vieni teigia, kad kitų religijų mistikai regi galutinę tiesą, todėl visos religijos iš esmės kalba apie tą patį. Kiti mano, kad visos nekrikščioniškos mistinės patirtys yra tik klaidos arba iliuzijos.
Man atrodo, kad abu atsakymai yra pernelyg paprasti.
Galbūt mistikas tikrai paliečia kažką tikro, tačiau klausimas, kaip tą patirtį reikėtų suprasti, lieka atviras.
Būtent šią galimybę norėčiau trumpai apsvarstyti.
Augustino „beveik niekas“
Šventasis Augustinas „Išpažinimuose“, aiškindamas Pradžios knygos pradžią, svarsto apie beformę žemę ir tamsą virš bedugnės. Jis kalba apie beformę materiją kaip apie kūriniją, kuri dar neturi galutinės formos. Ji nėra nebūtis, bet ji dar nėra ir pilnai susiformavęs pasaulis.
Todėl Augustinas kartais ją apibūdina kaip būseną, kuri yra arti nebūties, tačiau vis tiek yra Dievo sukurta ir todėl gera.
Tai svarbu. Beformiškumas nėra blogis. Blogis atsiranda ne dėl to, kad kažkas dar nesuformuota, bet dėl to, kad būtybė nusisuka nuo savo tikrojo tikslo.
Ši mintis leidžia kalbėti apie skirtingus būties laipsnius, neatsisakant krikščioniško mokymo, kad visa kūrinija yra gera.
Mentalinė realybė
Kas yra žmogaus mintis?
Kai kompozitoriui gimsta melodija, jos dar negirdime koncertų salėje. Kai architektui kyla idėja, namas dar nestovi. Kai žmogus įsimyli, būsima šeima dar neegzistuoja kaip socialinis faktas.
Tačiau būtų keista sakyti, kad visa tai yra niekas.
Atrodo, kad tarp visiškos nebūties ir materialios tikrovės egzistuoja tam tikras tarpinis lygmuo, kurį būtų galima vadinti mentaline realybe.
Mintis nėra akmuo. Ji nėra medis. Ji nėra žmogaus kūnas.
Tačiau ji taip pat nėra niekas.
Šiuo požiūriu mentalinė realybė turi savitą ontologinį statusą. Ji egzistuoja kitaip negu materialūs daiktai.
Galima sakyti, kad ji yra tikra, tačiau jos tikrumas yra kitokio pobūdžio.
Turinio ir knygos metafora
Šią mintį padeda suprasti knygos turinio metafora.
Perskaitęs turinį žmogus gali suprasti, apie ką bus knyga. Kartais jis net gali numatyti svarbiausius įvykius.
Tačiau turinys nėra pati knyga.
Jame nėra viso pasakojimo turtingumo.
Jame nėra veikėjų gyvenimo.
Jame nėra pačios istorijos.
Panašiai ir mistinė patirtis gali parodyti kažką tikro, tačiau tai dar nereiškia, kad žmogus regi galutinę tikrovę.
Galbūt jis mato savotišką jos santrauką, užuominą arba atspindį.
Atspindžio vandenyje metafora
Įsivaizduokime pilį, atsispindinčią ežere.
Atspindys nėra iliuzija.
Jis tikras.
Tačiau jis nėra pati pilis.
Žmogus gali pažvelgti į vandenį ir suprasti, kad egzistuoja kažkas daugiau negu pats vanduo.
Tačiau jis taip pat gali suklysti ir palaikyti atspindį pačia pilimi.
Man atrodo, kad kažkas panašaus gali vykti ir mistinėje patirtyje.
Mistikas iš tiesų susiduria su kažkuo, kas pranoksta kasdienę patirtį. Tačiau iš to dar nebūtinai seka jo metafizinės išvados.
Rytų mistikų patirtis
Rytų tradicijose dažnai kalbama apie vienybės, šviesos, tuštumos, beribiškumo ar palaimos patirtis.
Svarbu pastebėti, kad pati patirtis ir jos interpretacija nėra tas pats.
Tas pats žmogus gali patirti:
- vienybės jausmą,
- beribę šviesą,
- laiko išnykimą,
- vidinę tylą.
Tačiau po to jis gali šią patirtį aiškinti skirtingai.
Vienas sakys, kad patyrė Dievą.
Kitas sakys, kad patyrė beasmenį Absoliutą.
Trečias sakys, kad patyrė vien savo sąmonės gelmes.
Patirtis gali būti panaši. Interpretacijos – labai skirtingos.
Ką iš tiesų liudija mistinė patirtis?
Todėl siūlau tokią hipotezę.
Mistikas yra teisus.
Jis tikrai kažką patiria.
Jo patirtis nėra išgalvota.
Ji priklauso realiai žmogaus patirties sričiai, kurią galime vadinti mentaline realybe.
Tačiau skirtingi žmonės tą pačią patirtį gali suprasti ir apibūdinti skirtingai.
Iš patirties dar neišplaukia vienintelis galimas jos supratimas.
Kaip žmonės, matę Jėzų Nazaretietį, skirtingai aiškino tą patį faktą, taip ir mistikai gali skirtingai aiškinti savo patirtis.
Faktas ir interpretacija nėra tas pats.
Dievas ir žmogaus vidus
Augustinas rašo, kad Dievas yra „artimesnis man už mane patį“.
Krikščionybė moko, kad žmogaus vidus nėra tuščia erdvė.
Jis yra vieta, kurioje žmogus gali susitikti su tiesa, grožiu ir Dievo veikimu.
Tačiau krikščioniškoji tradicija taip pat perspėja nepainioti patirties su jos šaltiniu.
Ne kiekviena šviesa yra Dievas.
Ne kiekvienas regėjimas yra apreiškimas.
Ne kiekvienas atspindys yra pati tikrovė.
Pabaiga
Šventasis Raštas skelbia: „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu“ (1 Kor 13,12).
Galbūt ši eilutė geriausiai apibūdina mūsų padėtį.
Mes iš tiesų kažką regime.
Mes nesame akli.
Tačiau dar neregime visko taip, kaip yra.
Todėl mistinė patirtis neturėtų būti nei atmesta kaip iliuzija, nei nekritiškai sudievinta.
Ji gali būti tikra kaip patirtis ir kartu reikalauti teisingos interpretacijos.
Tokiu būdu galima rimtai vertinti tiek Rytų mistikų liudijimus, tiek krikščionišką mokymą, nepriešinant jų vienų kitiems, bet ieškant gilesnio supratimo apie žmogaus vidų, mentalinę realybę ir Dievo slėpinį.
