Šiek tiek po 8 ryto Romos laiku, birželio 6 d. lėktuvas su Leonu XIV ir jį lydinčiais bendradarbiais bei žurnalistais pakilo iš Fiumicino oro uosto ir pasuko link Madrido. Prasidėjo ketvirtoji tarptautinė popiežiaus kelionė Ispanijoje, kuri baigsis birželio 12-ąją.
Lėktuvas Madrido oro uoste nusileido 10 val. 12 min. vietos laiku.
Po privataus susitikimo su Ispanijos karališkąja šeima Leonas XIV kreipėsi į Ispanijos valdžios, pilietinės visuomenės ir diplomatinio korpuso narius, taip pat į visus ispanus, popiežiaus žodžiais, aistringą tautą, kuri myli gyvenimą ir tai moka parodyti, įskaitant ir turtingą dviejų tūkstančių metų krikščionišką tradiciją, siejamą su apaštalu Jokūbu, vaisingą ispanų tautos susitikimą su Jėzumi Kristumi.
„Atvykau pabūti tarp jūsų, kad paremčiau, padrąsinčiau ir įkvėpčiau atnaujintą tikinčiųjų ištikimybę Evangelijai bei gilesnį susitaikymą ir bendradarbiavimą tarp įvairių šios tautos sielos dalių“, – sakė popiežius.
Pasak jo, būtent Ispanijos istorijoje yra nuorodų, kad stabilumas ir klestėjimas kyla ne iš susidūrimo, bet iš susitikimo kultūros. Taikos žinią, kuri šiais laikais, deja, kai kuriems skamba naiviai, o kitiems – provokuojamai, sugeba priimti tie, kurie neužsidaro išankstinių nuostatų ideologijose, bet atsiveria tiesai.
„Tarp idėjos ir tikrovės egzistuoja dvipolė įtampa. Tikrovė tiesiog yra, o idėja išrutuliojama. Vengiant, kad idėja galiausiai atsiskirtų nuo tikrovės, tarp abiejų turi vykti nuolatinis dialogas. Gyventi vien žodžių, įvaizdžių, išvedžiojimų karalijoje pavojinga. […] Tikrovė viršesnė už idėją“, – savo pirmtako Pranciškaus žodžius priminė popiežius. (žr. Evangelii gaudium, 231) Tiesa visada didesnė už mus, todėl ji mus stebina ir nukreipia į ištyrinimo bei susitaikymo kelius, kuriuose dialogas su kitais – ir su Kitu iš didžiosios raidės – tampa pamatinis.
Leonas XIV citavo du ispaniškus balsus, kurie jau penkis amžius maitina dvasinį gyvenimą Bažnyčioje ir už jos regimų ribų: šv. Kryžiaus Jono ir šv. Teresės Avilietės. Jų mistika, pasak popiežiaus, yra „atmerktų akių“ mistika, jos nenusigręžia nuo tikrovės, bet, priešingai, kreipia prie problemų šaknų, prie tikrovės šerdies.
Stengiantis interpretuoti mūsų laikų pokyčius ir pakelti mūsų dienų įtampas, kurios jas temdo, gali praversti šv. Kryžiaus Jonui brangi „nakties tema“. Nepaprastai trokšdamas šviesos jis išmoko vertinti naktį kaip laiką, kurio metu siela išsilaisvina iš to, ką manėsi žinanti ir turinti. Ir šiandien, kai nežinomybė dažnai sukelia protų aptemimą ir lemia emocijų prievartą, visuomeniniame gyvenime reikia vyrų ir moterų, kurie tamsoje įžvelgtų šviesą, o pabaigoje – galimą pradžią.
Šv. Teresė tą patį kelią apibūdina vidinės pilies vaizdiniu. Einant iš kambario į kambarį link centrinės vietos – link savo širdies ir tiesos šventovės – erdvė plečiasi, protas atsiveria, prieštaravimai susidėlioja, įtampa išsisklaido, atsiranda vietos kitiems, visata tampa namais. Kai iš tiesų grįžtame į save, tai nėra intymistinis pabėgimas, bet radikalus atvirumas totus Alius et semper Novus („visiškai Kitam ir visuomet Naujam“). Šis žmogiškos būtybės matmuo yra priežastis, dėl kurios reikia ginti religijos ir sąžinės laisvę.
Šiandien pagunda pelnytis populiarumą vis labiau įpučiant poliarizacijų ugnį vis didėja, žmogaus orumas nuolatos pamenamas. Todėl mums reikia kultūros, vidinio pasaulio, laisvo ir kokybiško ugdymo, transcendencijos. Tamsių naktų metu tiesai ištikimi vyrai ir moterys toliau jaučia postūmį eiti iš kambario į kambarį iki vietos, kur, jų sąžinėje, teisingumas ir taika apsikabina. Būtent iš jų laisvės mes mokomės būti laisvi. Katalikų Bažnyčia tarnauja šiam žmogaus širdies troškimui. Ne primesdama savo valią, bet daugybės kankinių ir šventųjų evangeliniu liudijimu. Ir šiandien ji yra pasirengusi tarnauti tautos, siekiančios susitaikymo ir taikos, ateičiai.
„Vardan meilės tiesai kviečiu visus atsisakyti jūsų socialinę tikrovę ir jos istoriją skaldančių bei poliarizuojančių naratyvų ir nuo bevaisių supaprastinimų pereiti prie vaisingo sudėtingumo vertinimo. […]
Vertinti sudėtingumą ir jį tyrinėti, išmokti jo neneigti ir gyventi juo kaip palaiminimu, vengti tų uždaro identiteto požiūrių, kurie, rodos, viską paaiškina, tačiau pasaulį pripildo vaiduoklių ir priešų: tokia užduotis tenka tiems, kurie už pečių turi ilgą istoriją“, – sakė Leonas, savo žodžius iliustravęs pavyzdžiu apie XIII amžiaus valdovo Alfonso X Išmintingojo valdymo laikotarpį, kai vyko vaisingi mainai tarp krikščionių, žydų ir musulmonų paveldo, taip pat priminė apie šv. Ignaco Lojolos vidinę drąsą, leidusią krizę paversti malonės laiku.
Kalbos pabaigoje Leonas XIV taip pat išreiškė dėkingumą už Ispanijos paramą tarptautinei teisei ir daugiašališkumui. Telaimina Dievas Ispaniją“, – meldė jis
