Smagu žiopsoti į rietenas dėl S. Nėries paminklo Vilniuje. Popkornai, kola ir pirmyn į socialinių tinklų batalijas. Kažkaip pamaniau, kad galgi, be didelių protingavimų, verta pakeisti žiūros kampą? Nes jei liekame prie „talentingos, bet nesuprastos“ poetės koncepto, tai reiktų ne griauti, bet skelbti viešuosius pirkimus paminklo renovacijai.
Kas ji tokia, ta Nėris? Mano galva, tai kūrybinga, talentinga, bet, vartojant dabartinį korektišką žodyną, tai – „taki asmenybė“. Ir tas „takumas“ iš tikro yra prigimtinis noras prisitaikyti.
Tokio sukirpimo asmenybių mūsuose nors vežimu vežk. Visi senieji „bebrai“-pramonininkai, linkevičiai, net Dalia (atsiprašau, bet taip). Juos vienijantis bruožas – prie bet kurios santvarkos jie NUOŠIRDŽIAI tarnaus. Dėl vienintelio dalyko: buvimo viršūnėse, elite. Jie tiesiog kitaip negali, tai jų prigimtis. Žuvys – vandenyje, paukščiai – ore, o jie – elite. Pasimuistys, luktels, prisitaikys ir vėl tarnaus.
Saliamutės reikalų taip lengvai neišaiškinsi. Ji iš tiesų talentinga. Bet kvaila. Dar ji buvo sistemiškai nenuosekli ir visaip kaip jausminga. Būtent dėl to šiandieninės rietenos dėl paminklo yra puiki proga identifikuoti kriterijus, kuriais remiantis mes vertiname jos atmintį.
Kas ji tokia, ta Nėris? Mano galva, tai kūrybinga, talentinga, bet, vartojant dabartinį korektišką žodyną, tai – „taki asmenybė“.
Eilės, jei neideologizuotos – puikios.
Asmenybė, jei neakcentuojame laikmečio – psichiškai probleminė, nestabili.
Kriterijai ją vertinant, jei pusiau objektyvūs – miglose.
Todėl senieji sako, kad eilės nuostabios, bet santykinai jaunesni tvirtina, kad nenori jos atneštos „Stalino saulės“. Šioje vietoje verta prisiminti poetės slapyvardžius. Nes jie – pasivadinimai – atskleidžia momentinę saliamučių vidinę dramą.
1923 m. žurnale „Ateitis“ eilėraštį „Pajūry“ pirmą kartą pasirašė slapyvardžiu Neris (vėliau Nėris). 1927 m. poetės eilėraščių rinkinys „Anksti rytą“ pasirašytas S. Neries, o 1931 m. antrasis rinkinys „Pėdos smėly“ – jau S. Nėries slapyvardžiu. Iki tol pirmuosius eilėraščius poetė pasirašinėjo Liūdytės ir Juraitės slapyvardžiais. Viską vainikuoja Серафима Семёновна Вержбиловская (liet. serafima veržbilovskaja). Ji tiesiog suruskėjo. Paskui gailėjosi, nes vėl atsivertė.
Ponai ir ponios, ji buvo trenkta. Ieškojo savęs, buvo psichiškai nestabili. Kaip dažnas poetas. Ją vertinant tai dera suvokti. Tačiau vardų-pavardžių-slapyvardžių keitimas yra iš gilumų kylantis ūpas persikūnyti, išmėžti šaknis, atsikratyti kažko. Tai nelaimingi, kompleksų kamuojami žmonės, kurie išeities ieško ten, kur Dievulis sukiša psichiškai alternatyvius – į vardų keitimą. Visos psichūškės pilnos napoleonų, madonų ir kokių nors filmų personažų.
Tad vertinant Vilniuje tarpstantį paminklą, pirmiausia verta suvokti, kad jo prototipas buvo daužta poetė. Sava, šlykšti išdavikė, prisitaikėlė, jausminga eiliakalė, talentingas kvailas žmogus. Mėgo privilegijas ir buvimą elite.
Jei sovietai būtų neužėję – garantuoju, net prisiekiu – ji būtų tapusi mairone.
