Tęsiame laidų ciklą „Ką kalbėti vaikams apie meilę?“ ir šį kartą pradėsime kalbėti apie tai, kaip susirasti gerą vyrą ir gerą žmoną. Klausimas rimtas. Visais laikais buvo sprendžiamas. Visokie žymūs žmonės jį sprendė. Tolstojus, sakysime, ieškojo žmonos kokius šešerius ar aštuonerius metus. Karolis Wojtyła rašo, kad mergina laukia, kol ją kažkas pamils, o vyras ieško, ką pamilti.
Įdomi skirtis: taip reiškiasi vyro aktyvumas, merginos, moters receptyvumas – tam tikra prasme fundamentalios kiekvieno jų savybės. Na, bet vaikučiams kalbėti galima paprastai, ir jiems tai yra įdomu, kadangi mergaitės berniukams patinka nuo labai anksti. Darželio meilės egzistuoja. Netgi anksčiau simpatiją galima matyti.
Turiu omeny vadinamąjį infantilinį pubertetą, kuris reiškia, kad kūdikystėje berniuko organizme testosterono lygis yra proporcingai lygus šio hormono pakilimui, kuris būdingas paauglystės metais. Mergaičių organizme estrogeno kiekis yra atitinkamai aukštas. Neurobiologai sako, kad šis „infantilinis pubertetas“ mergaitėms trunka 24, o berniukams – 12 mėnesių. Žodžiu, kita gimtis, kita lytis visada žmogui yra įdomi.
Iš tiesų dažnai vaikams kalbame apie meilę: apie žmonas, apie nuotakas, princeses, raganas, kurios trukdo princui tą gerąją princesę vesti, burtininkus, drakonus, slibinus. Kalbame pasakose. Beveik kiekvienoje pasakoje meilės tema egzistuoja. Taip pat meilės tema siejasi su vaikais, nes kada princas galų gale veda princesę, įveikęs devynis slibinus ir perplaukęs 12 jūrų, būna pirmoji naktis, apgaubta paslapties, ir po devynių mėnesių gimsta kūdikis su aukso žvaigžde ant kaktos. Tada ragana jį grobia arba negrobia, tačiau pasakose aišku, kad meilė reiškia taip pat ir kūdikį.
Tai yra primiršta mūsų kultūra. Užmiršta, kad anksčiau Lietuvoje buvo dainuojama apie meilę visada prisimenant kūdikį, visada susiejant meilę su gyvybės paslaptimi. Iš tiesų meilė ir plaukia iš gyvybės paslapties, nes netgi romantiškos emocijos yra susijusios su estrogeno arba testosterono veikimu, atitinkamai merginos ir vyrų kūne.
Iš tiesų ir senuosiuose sentimentaliuose paveikslėliuose, ir rimtų dailininkų, tokių kaip Botičelis ir kitų, paveiksluose rodoma, kad vaizduojant meilę įsimylėjėlių širdys yra pervertos strėle, laša kraujas… Tą strėlę iššauna Amūras. O kas gi tas Amūras? Geriau pažiūrėjus, tai yra kūdikis. Dažnai toks geros mitybos, kaip sako pediatrai, kartais užrištomis akimis: sakoma, kad meilė yra akla. Bet tai kūdikis šauna strėlę.
Taigi kalbame apie meilę, apie turėjimą geriausio draugo, giminingos sielos, apie aistringą draugystę, kaip anąkart kalbėjome, apibrėždami meilę. Visgi draugystė aistringa. Kaip matome tuose paveiksluose, aistringa draugystė yra tam tikra prasme generuojama gimties galios, gimties arba lyties galios.
Aš naudoju žodį „gimtis“ vietoj „lytis“. Šis žodis yra naudotas kai kurių žymių mūsų rašytojų ir filosofų – Vydūno, Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos, pranciškono botaniko Jurgo Pabrėžos. Iš tiesų šis žodis etimologiškai geriau atspindi reiškinį, kadangi mes kalbame apie tai, kad vyras ir moteris skiriasi dėl to, kad vyras gali tapti tėvu, o moteris – motina.
Tikrai tokia, kaip sakant, senoviška tiesa yra giliai įsišaknėjusi žmogaus organizme, kiekvienoje ląstelėje, kurioje testosteronas arba estrogenas daro „tvarką“, taip sakant. Žodis „lytis“ mažiau atspindi šią realybę. Lytis yra forma. Suprantama, kad moters ir vyro kūnų forma skiriasi, tačiau žodis „lytis“ nepaaiškina, kodėl skiriasi. O būtent dėl to, kad vyras gali tapti tėvu, o mergina – motina.
Ir klasikinėje antropologijoje, tarkim, Tomo Akviniečio asmenybės modelyje, ši galia, vaisingumo galia, seksualinė galia, kaip dabar dažniausiai vadinama, yra priskiriama kūno galioms. Tai įdomu: ne emocinėms, bet kūno galioms. Mes kalbėsime apie tai, koks čia skirtumas, kodėl Tomas taip įdomiai kalba apie šitą aistrą, tačiau ją jis vadina vis generativa – generuojančia, generatyvine galia. Tai, kas vadinama seksualine galia, yra generatyvinė galia.
Beje, žymus XX amžiaus psichoanalitikas Erikas Eriksonas dažnai naudoja žodį „generatyvumas“. Sunku būtų pakeisti plačiai įsigalėjusį žodį „seksualumas“, bet iš tiesų būtų labai neblogai vis atsiminti, kad tai yra gimties galia, kad tai yra gimtiniai poreikiai, gimties ilgesys, kada vaikinas ilgisi merginos. Nėra tikslu kalbėti apie seksualinius ar lytinius poreikius, nes seksas mūsų laikais yra „natūraliai“ nevaisingas, kaip sako Markas Regnerusas. Paklausius praeivių parke, retai išgirstume atsakymą, kad seksas skirtas vaikų pradėjimui.
Tai labai archaiškai skamba, tačiau užmirštant, kad tai yra gimties galia, prokreacijos galia, iš tiesų kyla daug sumaišties, daug asmeninių nelaimių. Gal keistai atrodo, tačiau kalbėsime apie platų kontracepcijos poveikį mūsų gyvenimui. Piliulė, kaip teigia žymūs mūsų dienų mąstytojai, net ir sekuliarūs, tokie kaip, tarkime, amerikiečių japonų kilmės filosofas Francis Fukuyama, stipriausiai paveikė vyro ir moters santykį per visą žmonijos istoriją.
Tad mes gyvename naujais laikais, gyvename kontracepcijos mentaliteto laikais ir dažniausiai to nelabai suvokiame. Dar nespėjome visko gerai suprasti, kadangi masinio kontracepcijos naudojimo amžius yra labai trumpas, palyginus su maždaug 300 000 metų Homo sapiens egzistavimo laikotarpiu. Kontracepcijos piliulės amžius yra tik apie 60 metų. Taigi – labai nauji laikai, ir lengva užmiršti, kad tai, kas vadinama seksualumu ir seksu, kyla iš vaisingumo arba gimties galios.
Tiesa, vaikai neužmiršta ir klausia kartais: jeigu tėtis pabučiavo mamą, ar bus broliukas ir sesutė? Labai geras klausimas, labai tikslus. Greičiausiai bus, jeigu tėtis ir mama nenaudoja piliulės. Apie šeimą, apie santuoką ir meilę vaikai galvoja anksti, skaitome jiems pasakas, ir šią galimybę verta gerai išnaudoti. Kadangi nuo to, ar meilė bus suprantama kaip santuokos ir šeimos galimybė, kaip naujos gyvybės galimybė, priklausys jūsų sūnelio arba dukrelės ateitis. Iš tiesų priklausys, ar jie bus laimingi meilės srityje. Meilė kelia aukštyn arba skaudžiai sužeidžia, kas labai dažnai matoma mūsų dienomis. Tad kaip gi susirasti gerą žmoną ir gerą vyrą?
Klausimas yra labai aiškus, labai paprastas, labai svarbus. Gal truputėlį keliantis tam tikrą drovumą, kadangi ši gyvenimo sritis yra intymi. Bet su vaikučiais galima apie ją kalbėti skaitant pasakas, žiūrint filmus, filmukus, kalbant apie gyvenimą, susitinkant su žmonėmis, matant įvairias šeimas. Natūralu paklausti: o kokią tu pats norėtum turėti šeimą? Tau patinka Aušrelė? – tai labai gerai. O gal norėtum ją vesti, kai užaugsi?
Meilė kelia aukštyn arba skaudžiai sužeidžia, kas labai dažnai matoma mūsų dienomis. Tad kaip gi susirasti gerą žmoną ir gerą vyrą?
Iš tiesų geriau apie tai kalbėti negu apie seksualinį malonumą, kad „savęs lietimas“ kelia džiaugsmą, kad seksualinis malonumas yra vienareikšmiškai geras bet kuriame amžiuje, pradedant ketveriais metais, kaip teigiama seksualinio švietimo gairėse, išleistose, deja, Pasaulio sveikatos organizacija. Daug geriau kalbėti apie meilę, apie būsimą žmoną, būsimą vyrą. Kokį gi tu norėtum turėti? Ar norėtum turėti vaikų?
Keistas klausimas? Vargu, jis natūralus. Jaunimui toks klausimas nėra labai keistas, juolab kad populiarėja skeptiškas požiūris į vaikų turėjimą. Vaikai reiškia krūvį, mažiau turtingą gyvenimą, paprastesnes atostogas – dabar neretai taip galvojama. Tačiau statistika rodo, kad sulaukę trisdešimties, o ypač keturiasdešimties metų, žmonės ima labai ilgėtis vaikų.
Taip pat ir karjeros aukštumas pasiekę žmonės, tarp jų ir daug uždirbančios moterys, pavyzdžiui, aukšto lygio vadybininkės. Sulaukusios keturiasdešimties ar panašiai, jos dažnai labai skausmingai išgyvena vaikų neturėjimą ir tada įvairiais būdais mėgina juos „pasigaminti“.
Tokia situacija prisideda prie in vitro fertilizacijos verslo klestėjimo. Iš tiesų troškimas turėti vaikų yra labai gilus žmogaus širdyje, ir nors kultūros sluoksniai jį gali pridengti, turbūt visiškai jo išnaikinti neįmanoma, nes nuo šio noro priklauso mūsų išlikimas.
Kiekvienas žmogus turi troškimą turėti artimą ir mylimą žmogų. Vaikai mus myli labiausiai. Vaikai tėtį ir mamą myli nepaisydami kartais ir nelabai gerų jų savybių. Jie tiesiog dievina savo tėvus. Maži – o ir dideli – vaikai, net matydami tėvų problemas, vis tiek juos myli ir vertina. Dažniausiai jie išlieka jiems labai brangūs. Tai – bendrystės slėpinys.
Bendrystės ilgesys išsipildo meilėje, pažymėtoje kūdikio gimimu. Nors mažiau apie tai kalbama mūsų dienomis, vis dėlto toks meilės apvainikavimas yra labai gili žmogaus svajonė.
Tad kaip, konkrečiai kalbant, susirasti gerą žmoną? Ką mums atsakytų vaikai? Vaikai yra įdomūs ir filosofiški žmonės. Alfredas Adleris, vienas žymiausių XX amžiaus analitinės pakraipos psichologų, kalbėjo apie tai, kad vaikai yra aistringi monogamijos šalininkai. Vaikai aistringai gina tėčio ir mamos meilę. Tos meilės svyravimas jiems reiškia tarsi žemės drebėjimą. Teiginys, kad „geros skyrybos yra geriau nei bloga santuoka“, yra mitas. Vaikams skyrybos yra labai skausmingas dalykas.
Žinoma, yra tam tikros ribos santuokos problemoms. Aiškiausia riba yra smurtas. Tačiau mūsų dienomis, paplitus psichologinio komforto kultui, gyvename tam tikra prasme nebe homo sapiens, o homo sentimentalis laikais. Siekiama ypatingo psichologinio komforto. Sociologai pastebi, kad santuokas dažnai griauna per dideli abipusiai lūkesčiai, tobulo žmogaus ilgesys. Tobulų žmonių nėra, o skyrybos dažnai vyksta dėl nesugebėjimo sutarti su sutuoktiniu.
Gebėjimas sutarti yra psichologijos mokslo tema. Tai, kad mūsų krašte tiek daug skyrybų, yra ne tiek moralės, kiek santuokos „mechanizmo“ supratimo stokos padarinys. Anksčiau santuoką palaikė visuomenė, kultūra, giminė, šeima, kaimynai. Dabar to nebėra. Šiandien tam tikra prasme reikia būti savo santuokos psichologu – suprasti subtilius vyro ir moters santykių dėsnius.
Kaip ten bebūtų, svarbu gilintis į šiuos dalykus, kad nebūtų pagundos rinktis „kultūringas“ skyrybas. Daugeliu atvejų net ir „bloga santuoka“ vaikams yra geresnė nei skyrybos.
Yra žymus amerikietės Judith Wallerstein tyrimas, parodęs, kad net ir po 25 metų skyrybas patyrę vaikai dažniau susiduria su sunkumais. Vaikai nori tėčio ir mamos taikos. Net jei namuose būna sunku, tai vis tiek dažnai geriau nei gyvenimas be vieno iš tėvų.
Niekas neturėtų būti smerkiamas. Čia dažnai susiduriame ne su moralės, o su žinojimo trūkumu. Šio dalyko supratimas gali padėti turėti drąsos ne ginti savo klaidų, o jas pripažinti. Lotyniškas posakis „Apologia pro vita sua“ reiškia, kad esame linkę save pateisinti. Tačiau išmintingiau yra pripažinti: galbūt nesupratome, nemokėjome.
Vaikams svarbu girdėti, kad meilė yra įmanoma. Kad šeima yra geras dalykas. Kad santuoka yra gražus kelias.
Apie tai kalbėjo ir Gabrielis Marcelis, svarstęs, ar galima vaikams kalbėti apie santuokos prasmę, kai daugelis jų ateina iš išsiskyrusių šeimų. Reikia drąsos ir nuolankumo: pripažinti, kad gal nepavyko, bet tikra meilė yra įmanoma.
Taigi – kokį vyrą ar žmoną norėtum turėti? Atsakymai gali būti įvairūs. Gražų, stiprų, turtingą, įžymų. Tačiau svarbiau – koks jis kaip žmogus? Kokios jo vertybės? Ar jis nori šeimos?
Čia galime kalbėti apie tris sutuoktinio pasirinkimo dimensijas: filosofinę, psichologinę ir sociologinę. Filosofinė – tai vertybės. Psichologinė – charakteris. Sociologinė – aplinkybės, tokios kaip amžius, išsilavinimas, socialinė aplinka.
Svarbu visas jas įvertinti. Tobulo žmogaus nėra, bet svarbu mąstyti, rinktis atsakingai. Tam ir turime protą – kad padėtų mūsų emocijoms tapti išmintingesnėmis.
Pratęsime šias mintis kituose pokalbiuose.
