Balandžio 2 d. Panevėžio vyskupijos kunigai rinkosi į Kristaus Karaliaus katedrą padėkoti Dievui už kunigystės pašaukimo malonę, o Paskutinės vakarienės Mišiose vyko kojų plovimo apeigos.
Vyskupas Linas Vodopjanovas OFM homilijoje kalbėjo: „Kunigystė yra nuostabi ir paslaptinga dovana, nors pats kunigas dažnai būna paprastas, net nežinomas žmogus. Po daugelio metų jis vis dar lieka ištikimas savo pašaukimui. Kunigystė nėra tik darbas ar profesija – tai pašaukimas, kurio negalima iki galo paaiškinti vien žmogiškais kriterijais.
Kunigas nėra tik pareigūnas, atliekantis tam tikras funkcijas. Gydytojas gydo kūną, mokytojas moko, inžinierius kuria techniką, tačiau kunigas tarnauja žmogaus sielai. Jis kalba ne vien savo vardu – jis kalba Kristaus vardu. Jo žodžiai gali pakelti, sustiprinti, suteikti vilties ir gyvenimo prasmę.
Be tikėjimo ir vidinio ryšio su Dievu kunigo žodžiai būtų tušti. Tačiau kai jis teikia sakramentus, ypač švęsdamas Eucharistiją, paprasta duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Tai yra didžiausia paslaptis ir pergalė prieš pasaulio blogį.
Kunigystė yra sakramentas – neišdildomas ženklas žmogaus gyvenime. Dievas pasirenka ne tobulus ar ypatingus žmones, bet paprastus, silpnus asmenis, kad per juos veiktų Jo malonė. Kaip ir apaštalai – jie nebuvo išskirtiniai, tačiau buvo pašaukti ir pasiųsti.
Šventieji, tokie kaip šv. Pranciškus, primena, kad svarbiausia yra ne išorė ar žmogaus savybės, bet tai, kas vyksta per kunigo tarnystę – per jį ateina pats Kristus. Todėl derėtų žvelgti ne tik į žmogų, bet į Dievo veikimą jame.
Jėzus sako: „Aš esu kelias.“ Kunigas yra tas, kuris padeda žmonėms eiti tuo keliu – per tikėjimą, sakramentus ir gyvenimą pagal Evangeliją. Tikras kunigystės šventimas reiškiasi ne tik žodžiais, bet ir darbais, ištikimybe bei meile.“
Didįjį ketvirtadienį, nutilus vargonams ir varpams, tikinčiųjų bendruomenė įžengė į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančios slėpinį. Šviesos ir rimties kupinoje liturgijoje Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM savo homilijoje akcentavo esminę krikščioniško gyvenimo ašį – tarnystę bendruomenėje.
Ganytojas kvietė puoselėti atleidimo ir nuolankumo laikyseną, stengiantis priimti kiekvieną žmogų taip, kaip kiekvienas iš mūsų norėtų būti priimtas ir suprastas. Anot vyskupo, Jėzus tampa ištikimu palydovu šioje kelionėje, jei tik nuoširdžiai įsileidžiame Jį į savo gyvenimą.
Vienas jautriausių pamaldų momentų – kojų plovimo apeiga, kurios metu ganytojas nuplovė kojas dvylikai vyrų, taip pakartodamas Kristaus meilės gestą. Įžangos žodyje kun. Dovydas pabrėžė svarbią įžvalgą: nuolankumo reikia ne tik tam, kuris ryžtasi mazgoti kojas, bet ir tam, kuris leidžiasi mazgojamas. Šis abipusis pasitikėjimas tampa pamatu tikrai bendrystei.
Šio nuolankumo paskatinti, mokykimės ir mes kasdienybėje vieni kitiems „plauti kojas“. Tai darykime atleisdami senas nuoskaudas, vengdami kaltinimų ir saugodami vieni kitus nuo dvasinių sužeidimų.
