JAV valstybės sekretorius Marco Rubio (Markas Rubijas) vasario 14 dieną Miuncheno saugumo konferencijoje pareiškė, kad Jungtinės Valstijos ir Europa yra viena civilizacija, pagrįsta nacionaliniu suverenitetu ir turinti vieną bendrą likimą. Jo žodžiai žymėjo reikšmingą poslinkį, palyginti su griežtu priekaištu, kurį prieš metus toje pačioje tribūnoje Europos partneriams išsakė JAV viceprezidentas J. D. Vance’as (Dž. D. Vansas).
Likus kelioms valandoms iki Rubio kalbos, keturi Europos vyskupai atliko panašų, nors santūresnį ir jautresnį persiorientavimą.
Vasario 13 dieną Marselio (Prancūzija) arkivyskupas kardinolas Jeanas-Marcas Aveline’as (Žanas-Markas Avelinas), Bolonijos (Italija) arkivyskupas kardinolas Matteo Zuppi (Matėjas Dzupis), Limburgo (Vokietija) vyskupas Georgas Batzingas (Georgas Bėcingas) ir Gdansko (Lenkija) arkivyskupas Tadeuszas Wojda (Tadeušas Vojda) pasirašė bendrą pareiškimą „Christians for Europe: The Power of Hope“ („Krikščionys už Europą: vilties galia“), kuriame pateikė savąją žemyno ir jo vienybės viziją.
Tai, kad tokį dokumentą kartu paskelbė keturių svarbių vyskupų konferencijų vadovai, savaime buvo šio pareiškimo svarbos ir siekiamo poveikio ženklas. 2024 metais arkivyskupas T. Wojda buvo atvirai ir griežtai kritikavęs Vokietijos sinodinį kelią, kurio vienas ryškiausių balsų yra vyskupas G. Batzingas, laikydamas jį pavojingu ir pasaulinei Bažnyčiai antraeiliu dalyku. Šį kartą juos suvienijo bendras noras perspėti katalikus ir per juos visus europiečius apie grėsmę, kuri, jų nuomone, kyla Europos socialinei vienybei.
Šią grėsmę keturi Bažnyčios vadovai apibendrino Italijos valstybės veikėjo Alcide De Gasperi (Alčidės De Gasperio, 1881–1954), Krikščionių demokratų partijos įkūrėjo, citata: „Perteklinis nacionalizmas yra stabmeldystės forma: jis tautą pastato į Dievo vietą ir prieš žmoniją“. Kaip priešnuodį jie, sekdami popiežiaus Leono XIV mintimis Jubiliejaus uždarymo iškilmėse, pasiūlė „viltį visuotine brolyste“.
Primindami kitų Europos Sąjungos kūrėjų, tokių kaip Konradas Adenaueris ir Robertas Schumanas (Robertas Šumanas), krikščioniškąją viziją, jie apgailestavo, kad Europos Sąjunga nutolo nuo europinės civilizacijos sampratos, kurioje „krikščionybė yra esminis mūsų žemyno pagrindas, iš esmės suformavęs Europos žvilgsnį, pažymėtą humanizmo, solidarumo ir atvirumo pasauliui“.
Jie netiesiogiai teigė, kad nėra didelio skirtumo tarp požiūrio, kai Europos Sąjungos institucijos krikščionybę ima laikyti tik viena iš kultūrinių žemyno ypatybių ir kontekstu paveldui suprasti — tai ekspertai vadina „kultūrinimu“ — ir daugelio Europos dešiniųjų apeliavimo į krikščionybę kaip į tautos kūrimo bruožą. Abu požiūriai remiasi darbotvarke, kurioje krikščionybės, kaip transcendentinio, į Kristų orientuoto vilties ir vienybės šaltinio Europos tautoms, vaidmuo yra menkinamas arba apskritai neigiamas. Pareiškime ši mintis grindžiama šv. popiežiaus Jono Pauliaus II citata, jog po Antrojo pasaulinio karo tragedijų Europos krikščionys „mylėjo žmoniją ir stengėsi ją suvienyti, nes mylėjo Kristų“.
Ankstesnis raginimas priešintis nacionalizmo vilionėms, nors ir tankesniame teologiniame kontekste, buvo išsakytas ir enciklikoje „Mystici Corporis Christi“. 1943 metų enciklikoje popiežius Pijus XII mokė, kad krikščioniškoji meilė turi peržengti tautinės tapatybės ribas ir suteikia dvasinių išteklių branginti vienybę netgi, o gal ypač, gilaus nesutarimo ir smurtinio susiskaldymo aplinkybėmis. Mintis galima nukreipti net į Viduramžius, kai, kaip parodė istorikas Ernstas Kantorowiczius (Ernstas Kantorovičius), Europos vienybės samprata rėmėsi ją grindusia sakramentine vizija. Galutinės vienybės danguje ilgesys ir skatino europiečius save suvokti kaip vienį.
Kardinolai J.-M. Aveline’as ir M. Zuppi, taip pat vyskupai G. Batzingas ir T. Wojda jautė būtinybę šias svarbias mintis išsakyti jautrioje kultūrinėje ir geopolitinėje kryžkelėje, kai išoriniai konfliktai ir vidinis sąstingis gali paskatinti krikščionis patikėti, jog skaldymasis yra ne tik lengvesnis, bet ir naudingesnis.
Hierarchų perspėjimas, kad krikščionybės vaidmuo Europos vienybei yra didesnis nei vien senos kultūros saugyklos funkcija, taip pat nėra naujas. Pakanka prisiminti Katalikų Bažnyčios hierarchų ir pasauliečių balsus prieš maždaug 20 metų, kai buvo svarstomas Europos Konstitucijos projektas ir jame tinkamai nepripažinta Europos skola krikščionybei. Taip pat keturi vyskupai pabrėžė, kad tai, jog dabar žemyne „krikščionių yra mažiau“, yra kvietimas atsakingai veikti, sekant tuo, ką popiežiaus Benedikto XVI mokyme nusakė „kūrybinių mažumų“ pašaukimas.
Šio poveikio tikrumas, solidarumą kuriantis pobūdis ir jo visuotinė nauda savo ruožtu priklauso nuo tokios vienybės vilties ir meilės Kristui, kuri pranoksta ir gydo „izoliacionizmą ir smurtą“. Susitelkdami kartu ir palikdami nuošalyje savo skirtumus, šie keturi hierarchai pateikė iškalbingą tokios laikysenos pavyzdį. Jie įkūnijo tai, ką, pasak Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisijos pirmininko Mariano Crociatos (Marijano Kročiatos), reiškia „ženklas, kad veikia Dvasia ir kviečia Bažnyčią Europoje“.
