4. Galimi paaiškinimai
Naujaamžininkas Michaelis Talbotas savo knygoje Your Past Lives: A Reincarnation Handbook (Tavo buvusieji gyvenimai: reinkarnacijos vadovas) duoda nurodymus, kaip atrasti atsiminimus iš anksčiau turėtų reinkarnacijų. Autoriaus nurodytais būdais (meditacija, savihipnoze, sapnais, rezonansu ir t. t.) esą galima sukelti paslėptus vaizdus. Pats autorius šventai tiki reinkarnacija. Dar ankstyvoje vaikystėje prisiminęs, kad praėjusiame gyvenime jis buvęs budistų vienuolis Azijoje. Jo knygoje nerandame jokių objektyvių (mokslinių) įrodymų, kad šie vaizdiniai nėra tik vaizduotės padarinys. Visas įrodymas — jo ir kitų liudijimai. Kaip tokį ir į jį panašius reiškinius aiškinti?
Juos interpretuoti galima įvairiais, daugiau ar mažiau pagrįstais spėliojimais — teorijomis. Helen Wambach, pavyzdžiui, šitokį fenomeną aiškina natūraliai (gamtiškai), nesišaukdama dvasių pagalbos. Ji primena, kad žmogus paprastai naudojąs tik 10% savo smegenų. Bet ką veikia kita 90% smegenų dalis? „Aš ėmiau tikėti, kad smegenų dalys, kurias mes manome neturinčias jokių išskirtinių (specifinių) funkcijų, iš tikrųjų nuolat veikia… Ar mūsų pasąmonė nesukuria praeito gyvenimo įspūdžių iš mūsų dabartinio gyvenimo skiautelių tokiu pat būdu, kaip ji sukuria sapnus? O gal reinkarnacijos prisiminimai hipnozės metu atspindi tikrą praeitį?“ — klausia Wambach.
Atrodo, kad jos naudojamas regresyvinės hipnozės metodas atsako į jos pačios keliamus klausimus. Wambach puikiai supranta, kad jos klientai yra gana įmantrūs. Jie visi žinojo, kad hipnozės sesijoje buvo norima atskleisti jų turėtas egzistencijas. Taip pat Wambach negalėjo laiduoti jų istorijos žinojimo ar nežinojimo (nekontroliuojamas dydis šiame eksperimente).
Liepdama savo klientams sugrįžti į praeitą gyvenimą, ji pateikia datas ir vietas. Tuomet ji juos instruktuoja: „Dabar dvasia palieka kūną. Ką jūs šiuo metu išgyvenate?“ Ji pati prisipažįsta: „Aš į savo hipnotinę techniką įtraukiu instrukcijas liesti, klausyti, ragauti, kvėpinti ir leisti jausmams pasirodyti“. Matyti, kad jos hipnozės instrukcijos yra gerokai sugestyvios. Greičiausiai praeito gyvenimo įspūdžiai ir yra sugestijų paveiktas vaizduotės padarinys.
Ernestas Hilgardas, hipnotinių tyrimų laboratorijos (Stanfordo universitete) buvęs direktorius, mano, kad grįžimas į ankstesnį gyvenimą yra gryna nesąmonė. Jis pabrėžia: „Hipnozė yra labai pavojingas įrankis, geriausiai naudotinas tik formaliai treniruotiems žmonėms. Nėra nieko nepaprasto, kad transo metu pretenduojama į naujas tapatybes (asmens identitetus), kurias sukurti yra labai lengva. Jos turi pastovų ryšį su seniai palaidotais atminimais. Visi, kas tik tvirtina priešingai, nepagrindė jų moksliniais samprotavimais“. Vadinasi, hipnotinės ekstazės metu individas labai lengvai gali pradėti galvoti esąs kitas asmuo vietos, laiko bei ypatybių atžvilgiu.
Britų psichiatras Anthony Storras įrodinėja, kad vadinamieji praeitų gyvenimų prisiminimai esą ne kas kita, kaip kriptomnezijos pavyzdžiai — fantazija, paremta pasąmonės prisiminimais seniai užmirštų istorinių romanų ar žurnalų straipsnių. Juk „dauguma mūsų turi B filmą, besisukantį mūsų galvose beveik visą laiką“.
Kriptomnezija yra žmogaus pajėgumas „išsikviesti“ užmirštus praeitų įvykių vaizdus, nugramzdintus į pasąmonės gelmes. Kai kurie žmonės, vaikščiodami svetimo, jiems dar nepažįstamo miesto gatvėmis, pasijunta apnikti klaikaus jausmo, kad jie prieš tai čia jau yra buvę (déjà vu). „Kai kurie reinkarnacijos prisiminimų atvejai gali būti paaiškinami kriptomnezija“, — pritaria Fordhamo universiteto teologas Johnas Heaney.
Hipnotiniai reinkarnacijos atsiminimai, kaip lietuviškas priežodis sako, gali išeiti iš krašto. Prieš keliolika metų „hipnologas“ Johnas Kappas sakėsi perkėlęs menininką Robertą Cummingsą 100 metų į ateitį. Ten jis regėjęs gyvas tolesnio gyvenimo detales. Cummingsas tvirtino, kad jis vėl gimsiąs 1989 m. Kinijoje, tapsiąs gydytoju, o 2079-aisiais gyvenimo vidurkis būsiąs 150 metų. Išties, jei galima sugrįžti (hipnozės metu) į buvusį gyvenimą, kodėl gi nebūtų galima nukeliauti į būsiančią egzistenciją. Nemirtingumo ieškančiai žmogaus vaizduotei nėra ribų.
Didelė dauguma reinkarnacijos tariamų prisiminimų rodo tokius pat bruožus, kokius turi spiritizmas, mediumai ir velnio apsėdimai.
Mokslo žmonės priešinasi reinkarnacijos minčiai daugiausia empiriniu pagrindu. Net toks indų parapsichologas C. T. Chari atmeta reinkarnacijos idėją kaip empiriškai neįrodomą. Prieš tikėjimą reinkarnacija pasisako ne vien tik psichologijos ir psichiatrijos atstovai, bet ir genetikos mokslų atstovai. Pavyzdžiui, Canonas Michaelis Paternosteris pabrėžia, kad yra labai sunku reinkarnaciją suderinti su moderniąja genetika.
Tradicinė krikščionių samprata apie asmens vienkartiškumą moksliniu požiūriu yra daug logiškesnė negu reinkarnacijos požiūris į patį protingiausiąjį žemės gyvūną. Vis dėlto, atrodo, nėra absoliučiai aiškaus masto, pagal kurį būtų galima nuspręsti, kurie įrodymai kalba prieš ir kurie už reinkarnaciją (mokslinio metodo problema reinkarnacijos studijose).
Atrodo, kad iki šiol suminėtos teorijos pakankamai nepaaiškina visų dokumentuotų regresyviųjų patirčių. Užtat kai kurie šio klausimo tyrėjai (I. Stevensonas, J. Heaney ir kt.) tikisi atsakymą rasti parapsichologiniuose reiškiniuose: viršjusliniame suvokime (ESP — extra sensory perception), aiškiaregystėje (clairvoyance), telepatijoje (minties perdavime per nuotolį be jutimo organų tiesioginio dirginimo). Šitokios apraiškos šiuo metu jau yra gana gerai dokumentuotos. Regis, ir dauguma žmonių priima psichinio ir dvasinio pasaulio tikrovę vienu ar kitu pavidalu. Taip pat paranormalių fenomenų egzistavimas neprieštarauja krikščioniškai pasaulėžiūrai, kuri pripažįsta anapusinę tikrovę (sielas, angelus, demonus), gėrio ir blogio grumtynes.
Didelė dauguma reinkarnacijos tariamų prisiminimų rodo tokius pat bruožus, kokius turi spiritizmas, mediumai ir velnio apsėdimai. Tiesa, Stevensonas abejoja, kad informacija apie praeitą gyvenimą galėtų ateiti per dvasių komunikaciją. Vis dėlto jis sutinka, kad kokios nors „iškūnytos asmenybės įtaka“ yra galima taip, kaip aiškiaregystė ir telepatija. Tačiau jis pažymi, kad daugeliu atvejų atpasakojimų charakteristikos „neleidžia padaryti tvirto nuosprendžio tarp apsėdimo hipotezės ir reinkarnacijos“. Kitaip sakant, sunku žinoti, ar kurį nors konkretų atvejį laikyti reinkarnacija, ar dvasios apsėdimu.
Regresijos terapeutė Edith Fiore sakosi taip pat pastebėjusi panašių dalykų: „Kartais hipnozės metu pasirodo daugiariopos asmenybės. Kartais jos yra neintegruotos buvusio gyvenimo asmenybės. Kartais jos atsiranda suskilus tikrajam asmeniui. Jos taip pat galėtų būti kokios nors rūšies esybės“. Tiesa, Fiore studijos reinkarnacijos neįrodo, o tik atidengia individo praeities traumas kaip jo problemų šaltinį.
Taip pat ir Wambach prisipažįsta susidūrusi su dvasiomis ankstyvoje hipnotinės terapijos praktikoje. Ji girdėjusi iš okultistų, kad hipnotizuojant žmonės išstatomi demonų apsėdimo pavojun. „Aš dabar buvau besukanti į šunkelius. Kai pradėjo rodytis šmėklos, dvasios, seansai, keisti pranešimai, automatinis rašymas, aš sužinojau daug daugiau, negu kada nors būčiau galėjusi tikėtis“, — pasakoja Helen Wambach.
Stevensonas taip pat aprašo įdomų dvasios apsėdimo atvejį, nors jis ir vadina jį reinkarnacija. Indų berniukas Jasbir susirgo raupais ir kurį laiką buvo be sąmonės. Tėvai manė, kad jų sūnus jau bus miręs. Atsigavęs pasveiko, bet jo elgesys ir balsas visiškai pasikeitė. Jis tvirtino esąs Sobha Ram (žuvęs nelaimėje būdamas 22 m.) ir kalbėjo Ram balsu. Prisiminė gana tiksliai Ram gyvenimo detales. Atrodo, lyg Jasbir būtų Ram reinkarnacija. O iš tikrųjų, kaip aiškina Albrechtas, Ram mirties metu Jasbir jau buvo trejų su puse metų ir turėjo savitą charakterį. Abu — Jasbir ir Sobha Ram — trejus su puse metų gyveno tame pačiame mieste. Be to, dvi „sielos“ (Jasbir ir Ram) buvojo viename kūne. Visa tai prieštarauja reinkarnacijos doktrinai. Vadinasi, čia greičiausiai turima reikalo su apsėdimu, o ne su reinkarnacija.
Kyla klausimas, kaip dvasios gauna gausios ir detalizuotos informacijos apie žmogų, kurį jos ketina apsėsti ar panaudoti kaip tarpininką, mediumą? Kaip jos geba taip apsėsti individą, kad perima visas jo funkcijas? Žymus anglų neurologas Johnas Ecclesas kartą yra pasakęs, kad „smegenys yra mašina, kurią dvasia gali valdyti“. Kas žino, gal ši atsitiktinė pastaba ir priartėja prie tiesos.
Mediumai ir okultistai įeina į gilų transą, prarasdami savo kūno ir psichikos kontrolę. Žmogiškai sielai asmens galių nebekontroliuojant, „iškūnyta“ dvasia gali tuomet įslinkti ir pasiimti kontrolę į savo rankas.
Mediumas ir okultistas Paulas Twitchellis smulkiai aprašo tuos du būdus, kuriais pasinaudodamos dvasios per mediumus perduoda žinias. Pirmoji priemonė — transas. Juo komunikatorius (dvasia) pasinaudoja, norėdamas užslopinti visas žmogaus mintis ir jo psichiką paversti tuščiu lapu. Tada dvasia tą „tuščią lapą“ panaudoja žinių perdavimui klausytojams. Dažnai dvasia griebiasi ir kitų būdų — panaudoja savo galią ir prievartą, norėdama įpūsti savas idėjas į mediumo psichiką. Tuo metu paties mediumo sąmonė būna nuslopinta.
Toliau svarstomos galimybės, kaip dvasios galėtų sukaupti informaciją, manipuliuoti elektroniniais impulsais ar naudotis vadinamaisiais „akašiniais įrašais“. Galiausiai aptariama Carlo Gustavo Jungo kolektyvinės pasąmonės teorija ir Mortono Kelsey psichoidinės sferos hipotezė — kaip alternatyvūs paaiškinimai, galintys bent iš dalies paaiškinti tariamus „praeito gyvenimo“ prisiminimus.
Vis dėlto lieka atviras klausimas: kur yra riba tarp psichologinio, parapsichologinio ir metafizinio aiškinimo? Tos ribos ieškodami, vėl grįžtame prie panteizmo ir reinkarnacijos problemos.
