Neseniai paviešintas elektroninis laiškas iš mirusio seksualinio nusikaltėlio Jeffrey Epsteino (Džefrio Epsteino) bylų teigia, kad esminis lūžis Vatikano reikaluose buvo 2012 m. įvykęs „vadovybės pasikeitimas“ Religinės veiklos (finansavimo) institute (IOR), dažnai vadinamame Vatikano banku. Laiške užsimenama, kad būtent tai galėjo lemti netikėtą popiežiaus Benedikto XVI pasitraukimą kitais metais.
Sausio 30 d. JAV Teisingumo departamentas paskelbė daugiau kaip 3 mln. dokumentų iš J. Epsteino bylų. Tarp jų kai kurie žurnalistai aptiko laišką, kuris, kaip manoma, buvo siųstas buvusiam JAV iždo sekretoriui Larry’iui Summersui (Lariui Samersui) ir datuojamas 2013 m. vasario 21 d. Jame aptariami pokyčiai IOR vadovybėje.
„Svarbiausias pokytis Vatikane gali būti ne staigus popiežiaus Benedikto XVI pasitraukimas, o vadovybės pasikeitimas Religinės veiklos institute“, – rašoma laiške. „Praėjusių metų gegužę Vatikano banko prezidentas Ettore Gotti Tedeschi (Etorė Goti Tedeski) buvo atleistas po to, kai Italijos institucijos pradėjo tyrimą dėl plataus masto kyšininkavimo schemos, su kuria jis esą buvo susijęs.“
Toliau išslaptintame dokumente teigiama: „Per kratą jo namuose rasti 47 aplankai, tarp jų – kompromituojanti medžiaga apie jo vidaus priešus Vatikane. Juose buvo nurodymai, kaip šią medžiagą panaudoti, jei jam kas nors nutiktų.“
Iš perimtų Tedeschi pokalbių taip pat paaiškėjo, kad jis baiminosi būti nužudytas, nes žinojo Vatikano paslaptis. Toliau rašoma: „2012 m. pabaigoje jis bendradarbiavo su vykstančiu Italijos tyrimu. Tuo metu visagalė Kardinolų kolegija, atlikdama vieną paskutinių Benedikto pontifikato veiksmų, paskyrė vokiečių teisininką Ernstą von Freybergą (Ernstą fon Fraibergą) banko prezidentu. Netrukus sekė neįprastas popiežiaus Benedikto atsistatydinimas.“
Šio laiško platinimas dar kartą paskatino spėliones apie tikrąsias Benedikto XVI pasitraukimo priežastis ir apie tariamą šantažo situaciją, kurioje, kaip teigiama, iki šiol esą yra atsidūręs Tedeschi.
Atidžiai išanalizavus paaiškėja, kad minėtame laiške yra keli esminiai elementai ir visa virtinė šiurkščių, jei ne visiškai klaidingų teiginių bei interpretacijų. Juos galima nuosekliai išskaidyti ir perorganizuoti, nes visi čia minimi įvykiai gerai žinomi iš naujausios Italijos teisminės istorijos.
Pirmiausia, IOR iš tiesų nėra „Vatikano bankas“, kaip dažnai teigiama žurnalistiniuose tekstuose. Tai institucija, valdanti kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, skirtą religinėms reikmėms plačiąja prasme, ir finansinėje sistemoje veikianti per Italijos bei užsienio bankus kaip tarpininkus.
Po 2001 m. rugsėjo 11-osios išpuolių Niujorke buvo įvestos gerokai griežtesnės tarptautinės bankininkystės taisyklės (vadinamieji FATF standartai), skirtos kovai su pinigų plovimu, ypač susijusiu su terorizmo finansavimu.
Remiantis šiomis taisyklėmis sudaryti trys sąrašai: juodasis sąrašas apėmė šalis, turinčias rimtų trūkumų kovos su pinigų plovimu srityje; pilkasis – stebimas, bendradarbiaujančias, bet trūkumų turinčias valstybes; baltasis – šalis, atitinkančias FATF standartus.
Benediktui XVI itin rūpėjo Šventojo Sosto patikimumas, taip pat ir ekonominiu požiūriu. Po 2001 m. bankai labai griežtai tikrino visas Vatikano operacijas, laikydami jas nevisiškai atitinkančiomis naujus reikalavimus. Todėl 2009 m. rugsėjo 23 d. Benediktas XVI paskyrė Tedeschi IOR prezidentu.
Abu jie vienas kitą pažinojo jau kelerius metus, o popiežius puikiai žinojo italų ekonomisto rimtumą, profesionalumą ir diskretiškumą. Tedeschi buvo prižiūrėjęs ir gerai žinomos enciklikos „Caritas in Veritate“ ekonominę dalį; enciklika paskelbta 2009 m. birželio 29 d.
Pagrindinė Tedeschi užduotis buvo įvesti Vatikane kovos su pinigų plovimu įstatymą, kuris leistų popiežiaus valstybei patekti į baltąjį sąrašą. Jis ilgą laiką dirbo glaudžiai bendradarbiaudamas su kardinolu Attilio Nicora (Atilijo Nikora).
2010 m. gruodžio 30 d. Benediktas XVI motu proprio aktu įtvirtino naują Tedeschi ir Nicoros parengtą kovos su pinigų plovimu įstatymą bei įsteigė Finansinės informacijos instituciją (AIF), kuriai vadovavo pats Nicora.
Tačiau Romos kurijoje kilo didelis pasipriešinimas: vieni baiminosi prarasti suverenitetą, kiti – kaip pats Tedeschi aiškino „Euronews“ – laikė kontrolės mechanizmus neteisėtais, „painiodami slaptumą su konfidencialumu“ ir nesuprasdami, kad vidaus kontrolės stoka neišvengiamai lemtų dar nemalonesnę išorinę kontrolę.
Taigi, Benediktui XVI nežinant, 2012 m. sausio 25 d. kovos su pinigų plovimu įstatymas buvo pakeistas per per Vatikano Miesto Valstybės Gubernatūros intervenciją, iš esmės perrašius svarbias teisės akto dalis. Bankai pradėjo uždarinėti sąskaitas IOR, o tuo pat metu kilo „Vatileaks“ skandalas, žiniasklaidai atskleidęs konfidencialius dokumentus ir vidinius konfliktus Vatikano ekonominiame bei finansiniame valdyme.
Vėlgi popiežiui nežinant, po kelių mėnesių, 2012 m. gegužės 24 d., Tedeschi buvo nušalintas IOR priežiūros tarybos balsavimu, pateikus devynis kaltinimus. Tai buvo pasauliečių taryba, operatyviai valdanti instituciją, nors ji neturėjo įgaliojimų to padaryti. Galutinę priežiūrą ir vadovybės skyrimą vykdo kardinolų komisija.
Čia aptinkama pirmoji rimta J. Epsteino laiško klaida: Tedeschi nebuvo „atleistas“ ir nebuvo pakeistas Ernstu von Freybergu kaip „vieno paskutinių Benedikto pontifikato veiksmų“ dalis.
Priešingai, devynis mėnesius minėtos komisijos kardinolai atsisakė pripažinti nepasitikėjimo balsavimą, todėl Tedeschi pareigos faktiškai liko neužimtos.
Von Freybergas IOR prezidentu paskirtas tik 2013 m. vasario 15 d., praėjus trims dienoms po popiežiaus pareiškimo apie atsistatydinimą, būtent tuo metu, kai buvo atnaujinta IOR prižiūrinti kardinolų komisija (nors apie tai oficialiame biuletenyje paskelbta tik kitą dieną), kardinolą Nicorą pakeitus kardinolu Domenico Calcagno (Domeniku Kalkanjo). Ar buvo akivaizdžiai ruošiama nauja aplinka?
Be to, Tedeschi niekada nedalyvavo jokioje plataus masto korupcijos schemoje. Trumpai tariant, 2012 m. bendrovės „Finmeccanica“ vadovybė atsidūrė tarptautinės korupcijos tyrimų centre dėl įtariamų kyšių, susijusių su karine įranga užsienyje, ypač sraigtasparniais, parduotais Indijai. Vėliau kaltinimai pasirodė esą nepagrįsti, tačiau tyrimas turėjo didelių politinių ir žiniasklaidos pasekmių.
Tyrimo metu teisėsauga perėmė Tedeschi telefoninį pokalbį su aukšto rango „Finmeccanica“ vadovu, o jo namuose atlikta krata ne kaip įtariamojo, bet Romos prokuratūros tyrimo kontekste.
Kai kurie laikraščiai rašė apie „47 teisėsaugos paimtus aplankus“, kuriuose esą buvo laiškas, rekomenduojantis tam tikrą memorandumą naudoti kaip „gyvybės draudimo polisą“. Iš tikrųjų tai buvo žurnalistinis dramatizavimas, paremtas tikru užrašu, tačiau gerokai mažiau sensacingu, nei buvo pateikta.
Tedeschi reiškė susirūpinimą dėl savo saugumo – tai suprantama, atsižvelgiant į itin jautrias pareigas, kurias jis ėjo beveik trejus metus. Tačiau tai nereiškia, kad jam kas nors grasino, ir neatitinka tikrovės teiginiai, jog tarp paimtų atsarginių bylų buvo „kompromituojanti“ medžiaga apie „vidaus priešus Vatikane“.
Todėl tariamas Epsteino laiškas Summersui pateikia kelis su faktais nesutampančius elementus ir neturėtų kelti ypatingų spekuliacijų.
Be to, kyla klausimas, kodėl tokia įtakinga figūra kaip buvęs JAV iždo sekretorius ir kandidatas į Federalinio rezervo vadovus būtų jautęs poreikį – turėdamas daug autoritetingesnių šaltinių – prašyti Epsteino interpretacijų apie Benedikto XVI atsistatydinimą.
Pagal išslaptinto laiško temą, Summersas tokį klausimą Epsteinui būtų pateikęs savaite anksčiau, tai yra tuo pačiu metu, kai Ratzingeris paskelbė apie savo pasitraukimą.
Ši abejonė dar sustiprėja žinant, kad Epsteino atsakymas iš esmės yra persiųstas kitas laiškas, kurį jis buvo gavęs beveik valanda anksčiau iš amerikiečių tiriamosios žurnalistikos atstovo Edwardo Jay Epsteino (Edvardo Džėjaus Epsteino). Reikia atkreipti dėmesį, kad pavardžių sutapimas gali klaidinti – tai du skirtingi, nesusiję asmenys.
Griežtas faktų vertinimas gerokai sumažina tariamai „atskleidžiančią“ laiško iš Epsteino bylų reikšmę. Jis nepateikia jokių naujų ar patikimų elementų IOR istorijai perinterpretuoti ir juo labiau – nustatyti priežastinį ryšį tarp Tedeschi nušalinimo ir Benedikto XVI atsistatydinimo. Priešingai, laiškas pakartoja painų pasakojimą, sukurtą kaupiant užuominas, chronologines klaidas ir interpretacinius iškraipymus.
Greičiausiai J. Epsteinui IOR vadovybės kaita atrodė tokia svarbi todėl, kad Benediktas XVI buvo pradėjęs procesą – staiga nutrauktą ar nukreiptą kita linkme – siekiant paversti Vatikaną iš mokesčių rojumi laikytos teritorijos (ar bent taip daugelio suvoktos, kaip rodo gerai žinoma IOR istorija nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio) finansiškai skaidria valstybe. Ir tai ne visiems buvo priimtina.
