„Buvusių gyvenimų“ prisiminimų problematika
Žvelgdami į reinkarnacijos empirines studijas, kritikai suranda jose nemaža trūkumų. Visų pirma jie susiduria su falsifikatais, suklastotais atvejais (kazusais) ir klaidingais ar klaidinančiais duomenimis. „Buvusių gyvenimų“ tyrinėjimus daugiausia atlieka tie žmonės, kurie tiki arba linkę tikėti reinkarnaciją. Todėl nejučiomis, o gal ir sąmoningai, skelbiami palankūs duomenys nutylint apie tuos, kurie, patikrinus, pasirodo esą klaidingi.
Būdingu šios rūšies pavyzdžiu reikia laikyti Ruth Simmons („Bridey Murphy“) atvejį. Ji sakėsi pirmą savo gyvenimą praleidusi XIX amžiaus Airijoje. Paaiškėjo, kad ji visas savo žinias apie to laiko Airiją buvo įsigijusi, sąmoningai ar nesąmoningai, iš airės auklės. Mūsų minėtas Renee Haynesas galutinai Simmons apgavystę demaskavo.
Anglas Edwardas Ryallis taip pat priklauso prie ginčytinų atvejų. Jis sakosi gyvenęs XVII amžiaus Anglijoje. Knygoje Second Time Round (Antrą kartą čia) jis tą savo buvusį gyvenimą ir aprašo. Ianas Stevensonas buvo linkęs Ryallio pasakojimais tikėti. Priešingai, Renee Haynes buvo kitos nuomonės. Pasak jo, Ryallis „parodo beveik visišką nesupratimą ano laikotarpio mentaliteto, elgesio, papročių ir kulinarijos. Negana to, paskutiniai tyrinėjimai parodė, kad gerai išlaikytas bažnyčios registras iš viso nemini jo „prisiimtos“ pavardės. O vieta ūkiško gyvenamo namo, kuriame jis sakosi gyvenęs, buvo nedirbama visų bendra žemė iki po Enclosure Acts (žemės padalijimo aktų)“.
Tokiais atvejais yra sunku nubrėžti liniją tarp aiškaus klastojimo ir kokios nors neapdairios (pasąmoninės) netikrų faktų ir detalių manipuliacijos. Žinome, kad daugelis žmonių regresyviosios hipnozės metu iškelia smulkmenas, kurios būna paslėptos ar sukrautos psichikos gelmėse. Juk visuotinai tikima, kad dauguma, jei ne visi, pojūtinių įspūdžių, įskaitant ir tuos faktus, kuriuos mes pasisaviname skaitydami, pokalbiuose ir t. t., yra pastoviai sukraunami vadinamajame smegenų „molekuliniame banke“. Beveik visa (absoliuti dauguma) ši normali informacija esti užslopinama (represuojama) normalioje sąmonėje. Bet pakeitus sąmonės būklę, ypač hipnozės metu, asmuo pajėgia prisiminti šias represuotas detales. Toks reiškinys yra vadinamas kriptomnezija (atminties susilpnėjimas).
Be abejo, kriptomnezija paaiškina daugelį istorinių smulkmenų ar detalių, kurios hipnozės metu išeina į šviesą kaip tariami praeito gyvenimo prisiminimai. Gerą tokio fenomeno (kriptomnezijos) pavyzdį randame Haroldo Roseno knygoje A Scientific Report on the Search for Bridey Murphy (Mokslinis pranešimas apie Bridey Murphy’ės ieškojimą). Ten pasakojama, pavyzdžiui, kaip užhipnotizuotas kažkoks pilietis pradėjo kalbėti oskanų kalba (kalbėta III amžiuje pr. Kr. Italijoje). Vėliau, per pridėtines hipnozės sesijas, buvo sužinota, kad šis pilietis neseniai bibliotekoje buvo peržiūrėjęs oskanų kalbos gramatiką. Keletas sakinių įstrigo jo atmintyje ir hipnozės būklėje buvo atsiminti.
Anglų jėzuitas Josephas Crehanas iškėlė kitą klastotę. Jis buvo sutikęs moterį, kuri tvirtino, kad XVII amžiuje ji gyvenusi kaip jėzuitė. Crehanui buvo prieinami to šimtmečio jėzuitų registrai bei metraščiai. Beje, juose nebuvo rasta jokių tokio asmens pėdsakų. Galbūt čia vertėtų prisiminti, kad tokius prieštaravimus ir neatitikimus paprastai nurodo tie žmonės, kurie nėra specialiai suinteresuoti vienokiais ar kitokiais rezultatais. Priešingai, tyrinėtojai ar rašytojai, linkę tikėti atgimimo teorijomis, vengia minėti tuos pavyzdžius, kurie prieštarauja jų tikėjimui reinkarnacija. Užtat būtų teisinga, jei šios srities tyrinėtojai aiškiai pasakytų savo motyvus ir asmeninį nusistatymą reinkarnacijos atžvilgiu.
Tokiais atvejais yra sunku nubrėžti liniją tarp aiškaus klastojimo ir kokios nors neapdairios (pasąmoninės) netikrų faktų ir detalių manipuliacijos.
Reinkarnacijos mokslinių svarstymų problematiką padidina ir gaunami prieštaringi duomenys. Tai atsitinka net ir patikimiems šio objekto tyrėjams. Antai minėtoji Wambach teigė, kad rasės maišosi tarp vieno gyvenimo ir kito. Gali asmuo viename gyvenime priklausyti baltajai rasei, o kitame — juodajai ar geltonajai. Priešingai, visų Stevensono pavyzdžių individai buvo tariamai atgimę toje pačioje etninėje grupėje.
Juolab ir laiko tarpas tarp inkarnacijų nevienodai nužymimas. Wambach, pavyzdžiui, tvirtina, kad tarp gimimų praeina 51 metai. Tuo tarpu Stevensonas tą laikotarpį sutrumpina iki 5–10 metų. Ir vienas, ir kitas giriasi moksliškai tyrinėją reinkarnacijos klausimą. Reinkarnacijos kritikai, pavyzdžiui, Geddesas MacGregoris, į šį klausimą žiūri gana skeptiškai. Jo nuomone, „literatūros šiuo klausimu yra daug, bet rezultatai, net jeigu ir palieka daug neatspėtų mįslių, yra neįtikimi“.
Taip pat būtina neužmiršti, kad šios rūšies reiškiniai — „praeito gyvenimo“ prisiminimai — yra kultūriškai ir religiškai sąlygoti, ypač jei tie prisiminimai būna savaiminiai. Kadangi daugumą tyrinių sudaro vaikai, o tėvų tikėjimas ir praktikos jų prisiminimus stipriai įtaigoja, todėl ir gauti rezultatai darosi mažiau reikšmingi. Ypač svarbi tėvų aplinkos įtaka jaučiasi psichinėse apraiškose. Okultistai, pavyzdžiui, dažnai patiria psichinius išgyvenimus ankstyvoje vaikystėje, ypač jei jų tėvai priklauso kokiai nors okultistinio tikėjimo ir praktikos grupei. Visi Stevensono studijuoti individai buvo supami kultūrinės ir religinės aplinkos, skatinančios tikėjimą reinkarnacija.
Šiaurės Amerikoje Stevensonas ieškojo Aliaskos (tlingit) čiabuvių, kurie tvirtai tiki reinkarnacija, spontaniškų praeito gyvenimo prisiminimų. Aliaska todėl ir turi didžiausią procentą žmonių, kurie sakosi prisimeną savo buvusius gyvenimus. Viduriniųjų Rytų druzai tiki betarpišką reinkarnaciją, kurioje mirusiojo siela tuoj pat atgimsta kitame kūne. „Neturėtume todėl stebėtis, kad druzų ‘praeito gyvenimo prisiminimai’ galbūt yra gausiausi visame pasaulyje“, — pastebi Stevensonas. Minėjome, kad amerikiečiai vaikai, tariami „vėl užmigėliai“, labai retai prisimena savo buvusių gyvenimų detales, kurias būtų galima patikrinti. O jei jie jas ir prisimena, tai jos būna dažniausiai pasisavintos iš kito šeimos nario.
Tokių sunkenybių akivaizdoje daugelis psichologų darosi atsargūs ir skeptiški vertindami praeito gyvenimo prisiminimus. Psichiatras Alexanderis Rogawski galvoja, kad „buvusių gyvenimų“ judėjimas pasipelno iš nusivylimo įprastinėmis terapijomis, mirties baimės ir dabartinio susidomėjimo okultizmu. Jo žodžiais, „bet visa, ką tos terapijos (regresyviosios terapijos, A. P.) populiarumas įrodo, yra tai, kad veltėdžiai gimsta kiekvieną minutę, o klientų galima rasti viskam“. Išties, ką tik pasiūlytum, visad atsiras pirkėjų; ką išgalvotum, visad atsiras sekėjų. Rogawski gana kreivai žiūri į neurotinių sutrikimų gydymą naudojant praeito gyvenimo (reinkarnacijos) idėją. Toks metodas yra „psichoanalizės pamėgdžiojimas… vienas iš greit praeinančių susižavėjimų, kurie kaip grybai pasirodo ir pranyksta“.
Juolab regresyvioji hipnozė, kuria bandoma sukelti tariamus buvusio gyvenimo prisiminimus, nėra patikimas šių studijų metodas. Ianas Stevensonas štai ką apie ją sako: „Paprastai ‘asmenybės’, iškviestos hipnotiškai paskatintų regresijų (sugrįžimų) metu į ‘ankstesnį buvusį gyvenimą’, atrodo, sudaro keleto sudėtinių dalių mišinį. Į jį galima įskaityti subjekto dabartinę asmenybę, lūkesčius to, ką jis galvoja, kad hipnotizuotojas nori pažadinti, jo fantazijas apie tai, koks jo ankstesnis gyvenimas privalėjo būti, ir galbūt paranormaliai (‘antgamtiškai’, A. P.) atsiradusius elementus“²⁶. Iš tiesų J. B. Rhine, parapsichologijos grindėjas Šiaurės Amerikoje, mano, kad galima įsigyti informaciją, kurią vadina „buvusio gyvenimo prisiminimais“, per telepatiją ar aiškiaregystę, tai yra be jutiminių organų poveikio.
Los Andželo psichologė Lucille Forer ir dauguma jos kolegų taip pat skeptiškai žiūri į regresyviąją terapiją. Ji ne tik nėra patikima „buvusio gyvenimo prisiminimų“ tyrinėjimui, bet kartais gali būti pavojinga pačiam klientui. „Geras terapeutas galbūt pajėgs panaudoti medžiagą, iškastą iš paciento pasąmonės. Bet jei asmuo tikėtų, kad jo praeities gyvenimai tikrai yra pasiekti, tai galėtų sukelti jausminį sutrikimą. Asmeniui galėtų išsivystyti psichozė, jei fantazijos medžiaga būtų kraštutinė. Jis galėtų jaustis kaltas dėl to, ką galvoja, kad tai buvo jo praeities veiksmai. Aš įspėčiau kiekvieną, kuris norėtų daryti šios rūšies terapiją, daryti su treniruotu asmeniu, kuris gebėtų apsieiti su kiekviena iškilusia problema. Taip lygiai buvo su kūno terapijomis 7-ajame dešimtmetyje. Žmonės ieško trumpiausių kelių, kurių nėra“, — pabrėžia dr. Forer.
Kaip ten bebūtų su ta reinkarnacijos tyrinėjimo metodologija, vis dėlto reikia pripažinti, kad yra kažkokia patirtinė tikrovė už bent kai kurių praeito gyvenimo prisiminimų. Todėl nebūtų tikslu juos nustumti į šalį. Lygiai taip pat nebūtų protinga tas patirtis laikyti perdėtos vaizduotės produktu ar apgaule.
