Iš šventosios Evangelijos pagal Luką.
Anuo metu Jėzus pradžiugo Šventąja Dvasia ir prabilo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti.“
Atsigręžęs vien tiktai į mokinius, jis tarė: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite. Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.“
„Dievas nepuošia savo tiesos aukščiausiųjų pasididžiavimu, bet ją atveria nuolankiesiems. Mažutėliai pamato tai, ko akli pasididžiūnėliai niekada neišvys. Nes didžiausia žmogaus išmintis – suvokti, kad jis nėra Dievas.“
Šv. Augustinas, In Evangelium Ioannis Tractatus
