REIKALINGA JŪSŲ PARAMA

Nuolankumas kaip kelias į Dievo vienybę: Šv. Jėzaus Teresės ir Šv. Kryžiaus Jono mokymas

Žmogaus dvasinis gyvenimas prasideda nuo Dievo troškimo ir nuo suvokimo, kad esame pašaukti ne tik tikėti Dievą, bet ir gyventi Jo artumoje, leisti Jam veikti mūsų gyvenime ir vis labiau su Juo susivienyti. Šis pašaukimas kyla iš pačios mūsų būties esmės, nes, kaip sako apaštalas Paulius, „mes Jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28).

Karmelio dvasingumo tradicijoje vienybė su Dievu nėra vien tolima ar išskirtiniams mistikams skirta patirtis. Tai kiekvieno krikščionio pašaukimas ir galutinis dvasinio gyvenimo tikslas. Šv. Kryžiaus Jonas pabrėžia, kad žmogus yra kviečiamas į glaudžią vienybę su Dievu, į visišką atsivėrimą Jo meilei ir galiausiai į perkeitimą Dievo meilėje. Šis kelias reikalauja ne tik maldos, bet ir vidinio apsisprendimo, atsivertimo bei pasitikėjimo Dievo veikimu.

Tačiau norint priartėti prie Dievo, pirmiausia reikia išmokti pažinti save. Ne tam, kad pasmerktume save dėl savo silpnumo ar netobulumo, bet tam, kad suvoktume, jog Dievo artumas nėra mūsų nuopelnas. Tai Jo dovana, kurią galime priimti tik atverdami savo širdį. Būtent čia prasideda nuolankumo kelias.

Gyvenimas tiesoje apie save ir Dievą

Šv. Jėzaus Teresė nuolankumą laiko viena svarbiausių dvasinio gyvenimo sąlygų. Jos mokymas remiasi paprasta, tačiau gilia tiesa, kad nuolankumas nėra savęs menkinimas ar nuolatinis savo netobulumo pabrėžimas. Tai gebėjimas matyti save tokius, kokie iš tikrųjų esame, ir kartu pripažinti, kas yra Dievas.

Knygoje „Vidinė pilis“ šventoji rašo: „Dievas yra aukščiausioji Tiesa, o nuolankumas yra gyventi tiesoje, priimti, kad mumyse nėra nieko gero, tik vargas ir niekystė, tai labai didelis dalykas; ir tas, kuris to nesupranta, gyvena mele. Kas šitai giliau suvokia, tas patinka tiesai, nes gyvena ja.“

Šie žodžiai atskleidžia esminę nuolankumo prasmę. Žmogus, kuris pripažįsta savo ribotumą, nebesistengia pats sau tapti išganytoju. Jis nebesiremia vien savo gebėjimais, dorybėmis ar dvasiniais pasiekimais, bet atsiveria Dievo malonei. Nuolankumas leidžia atsisakyti iliuzijos, kad galime patys save padaryti šventus.

Šv. Teresė taip pat primena, kad maldos pagrindas yra nuolankumas. Kuo labiau žmogus maldoje nusižemina, tuo labiau jį išaukština Viešpats. Tikroji malda nėra pastanga pasiekti ypatingų dvasinių būsenų ar patirti malonių. Tai pirmiausia buvimas Dievo akivaizdoje, pripažįstant savo priklausomybę nuo Jo ir leidžiant Jam veikti.

Todėl nuolankumas nėra silpnumas. Priešingai, tai dvasinė laisvė, kylanti iš tiesos. Žmogus nebeturi apsimetinėti tobulu, slėpti savo žaizdų ar bijoti Dievui parodyti savo tikrąjį veidą. Jis gali ateiti toks, koks yra, pasitikėdamas Dievo gailestingumu.

Pirmasis žingsnis į vidinę laisvę

Viena didžiausių kliūčių, trukdančių žmogui susivienyti su Dievu, yra puikybė. Ji pasireiškia ne tik noru būti geresniam už kitus, bet ir prisirišimu prie savo nuomonės ar net savo tariamo šventumo.

Puikybė žmogų uždaro savyje, nes visą dėmesį nukreipia į jo paties „aš“. Tuomet net malda ar religinė veikla gali tapti priemone savimeilei stiprinti. Žmogus ima vertinti save pagal tai, kiek meldžiasi, kiek pasiekė ar kiek yra pranašesnis už kitus.

Šv. Švenčiausiosios Trejybės Elzbieta primena, kad gyvenimas Dieve reikalauja kasdienio senojo žmogaus atsisakymo. Tai nėra žmogaus asmenybės sunaikinimas, bet išsilaisvinimas iš to, kas jį atskiria nuo Dievo ir trukdo gyventi pagal Jo paveikslą (Kol 3, 9–10).

Šv. Nukryžiuotojo Jėzaus Marija, dar vadinama „Mažąja arabiuke“, nuolankumą palygina su mažais viščiukais, kurie saugumą ir maistą randa po vištos sparnais. Jos mokymas paprastas: žmogus turi išmokti būti mažas prieš Dievą, nes būtent tada atsiveria Jo globai.

Ji pabrėžia, kad puikybė yra nuodėmių šaltinis, o nuolankumas – visų dorybių pagrindas. Nuolanki siela gyvena tiesoje, pasitiki Dievu ir leidžia Jam veikti. Dievas su ypatingu gailestingumu priima žmogų, kuris pripažįsta savo silpnumą ir nuolankiai grįžta pas Jį.

Šią mintį papildo šv. Samsono Jono mokymas, kad nuolankumas yra visų dorybių motina. Jis ne tik padeda žmogui atsisakyti puikybės, bet ir skatina augti meilėje, kantrybėje bei kitose dorybėse.

Taigi tikrasis nuolankumas nėra vien savo menkumo suvokimas. Tai laisvė nebegyventi dėl savęs, bet vis labiau atsiverti Dievui ir artimui.

Malda kaip draugystė su Dievu

Šv. Jėzaus Teresės dvasingumo centre yra asmeninis žmogaus santykis su Dievu. Ji vidinę maldą apibūdina kaip draugystę su Tuo, kuris mus myli. Tai nėra vien žodžių kartojimas ar tam tikrų religinių praktikų atlikimas. Tai gyvas susitikimas, kuriame žmogus mokosi būti su Dievu, Jo klausytis ir Jam atsiverti.

Ši draugystė reikalauja nuolankumo, nes žmogus turi atsisakyti noro kontroliuoti savo dvasinį gyvenimą. Jis negali pats sau įsakyti patirti Dievo artumą, išgyventi paguodą ar pasiekti tam tikrą maldos lygmenį. Dievo malonė nėra užsidirbama. Ji priimama.

Šv. Teresė perspėja, kad žmogus, kuris savo jėgomis siekia aukštesnių maldos būsenų, gali statyti dvasinį gyvenimą be tvirto pamato. Tikroji pažanga prasideda tada, kai siela nustoja ieškoti vien dvasinio pasitenkinimo ir mokosi mylėti Dievą net tuomet, kai malda atrodo sausa ar be ypatingų išgyvenimų.

Šventoji ragina nepasiduoti nerimui, jeigu maldoje nepavyksta susikaupti ar nejaučiamas Dievo artumas. Svarbiausia yra išlikti ištikimam ir pasitikėti Jo veikimu. Juk žmogaus vertė Dievo akyse nepriklauso nuo to, kiek jis patiria dvasinių paguodų.

Šv. Teresės mokymas kviečia suprasti, kad malda nėra mūsų pastangų demonstravimas. Tai santykis, kuriame vis daugiau vietos užleidžiame Dievui. Kuo mažiau ieškome savęs, tuo labiau galime atsiverti Jo meilei.

Atsisakymas, vedantis į Dievo pilnatvę

Šv. Kryžiaus Jono mokyme nuolankumas glaudžiai susijęs su dvasiniu neturtu ir vidine tuštuma. Norint prisipildyti Dievo, reikia atsisakyti visko, kas trukdo Jam veikti.

Knygoje „Kopimas į Karmelio kalną“ šventasis rašo: „Tam, kad turėtumei tai, ko neturi, turi eiti ten, kur neturi. Kai sustoji ties kažkuo, nustoji ryžtis viskam.“

Šie žodžiai nereiškia, kad žmogus turi atmesti pasaulį, atsisakyti atsakomybės ar nustoti mylėti. Jie kviečia išsilaisvinti iš netvarkingų prisirišimų, kurie užima Dievui skirtą vietą žmogaus širdyje.

Kartais žmogų nuo Dievo atitraukia ne tik materialinės gėrybės ar pasaulietiniai malonumai, bet ir dvasiniai troškimai: noras patirti paguodą, pripažinimą ar įsitikinimą, kad jau pasiekė tam tikrą šventumo lygį. Net ir geri dalykai gali tapti kliūtimi, jeigu žmogus prie jų prisiriša labiau negu prie paties Dievo.

Todėl šv. Kryžiaus Jonas kviečia į dvasinį neturtą, kuriame žmogus nebesiekia savintis nei pasaulio gėrybių, nei dvasinių patirčių. Jis mokosi viską priimti kaip Dievo dovaną ir viską Jam atiduoti.

Šio kelio esmė – ne žmogaus tuštuma dėl pačios tuštumos, bet laisva širdis, kurioje gali apsigyventi Dievas. Kuo mažiau žmogus užima vietos pats savimi, tuo labiau leidžia Dievui būti jo gyvenimo centru.

Dievo atliekamas sielos apvalymas

Vienas svarbiausių šv. Kryžiaus Jono mokymo aspektų yra tamsiosios nakties patirtis. Tai dvasinio gyvenimo etapas, kai žmogus nebejaučia ankstesnės maldos paguodos, nepatiria tokio paties dvasinio džiaugsmo ir kartais net ima abejoti savo tikėjimo keliu.

Tačiau šventasis šią patirtį aiškina ne kaip Dievo apleidimą, o kaip Jo veikimą, kuriuo siela apvaloma ir ruošiama gilesnei vienybei su Juo.

„Tamsiojoje naktyje“ šv. Kryžiaus Jonas rašo, kad tamsioji naktis yra Dievo įtaka sielai. Dievas ją išgrynina, išvalo nuo nežinojimo ir netobulumų. Ši įlietoji kontempliacija moko sielą slaptoje, o jos poveikis yra dvejopas – išvalymas ir nušvietimas, paruošiantis žmogų vienybei su Dievu.

Šiame procese žmogus mokosi atsisakyti savo ankstesnių atramų. Jis nebegali remtis vien jausmais, maldos saldumu ar savo pastangomis. Turi išmokti pasitikėti Dievu net tuomet, kai Jo veikimo nesupranta.

Šventasis šį procesą palygina su ugnimi, kuri iš pradžių apvalo malkas nuo visų priemaišų, o vėliau pati jas paverčia liepsna. Ta pati Dievo meilės ugnis, kuri iš pradžių išryškina žmogaus netobulumus ir juos degina, galiausiai pripildo sielą savo šviesa ir šiluma.

Todėl dvasinis apsivalymas nėra bausmė. Tai meilės darbas, kuriuo Dievas ruošia žmogų gilesnei bendrystei su savimi. Nuolankumas čia tampa būtinas, nes žmogus turi leisti Dievui veikti net tada, kai nesupranta Jo kelių.

Mažumas ir visiškas pasitikėjimas Dievo meile

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, plėtodama vadinamąjį mažąjį kelelį, atskleidžia kitą svarbų nuolankumo aspektą. Ji suvokia savo silpnumą ir ribotumą, todėl nesistengia pati pasiekti šventumo dideliais dvasiniais žygdarbiais. Vietoj to pasirenka visiškai pasitikėti Dievo gailestingumu.

Ji rašo, kad ieškojo trumpo ir paprasto kelio, kuris ją pakeltų pas Jėzų, nes pati neturinti jėgų užkopti tobulybės laiptais. Ir atrado, kad tas kelias yra visiškas pasitikėjimas Dievu: „Tas keltuvas, kuris turi mane pakelti iki dangaus, yra tavo rankos, o Jėzau!“

Šis mokymas puikiai papildo šv. Jėzaus Teresės ir šv. Kryžiaus Jono dvasingumą. Žmogus neturi pasikliauti vien savo jėgomis, nes tikrasis dvasinis augimas yra Dievo malonės darbas. Reikia išmokti priimti savo silpnumą, bet nepasiduoti nusivylimui, nes būtent ten, kur žmogus pripažįsta savo ribotumą, gali pasireikšti Dievo gailestingumas.

Mažumas čia nėra pasyvumas ar atsakomybės vengimas. Tai vaikiškas pasitikėjimas Tėvu, kuris žino, ko mums reikia, ir geba mus vesti net tuomet, kai patys nežinome kelio.

Tikrosios vienybės su Dievu vaisius – meilė artimui

Dvasinė vienybė su Dievu negali likti vien vidine ar asmenine patirtimi. Jos tikrumas atsiskleidžia per meilę, kurią žmogus išreiškia savo kasdienybėje, santykiuose ir konkrečiuose darbuose.

Šv. Jėzaus Teresė ir kiti Karmelio šventieji nuolat pabrėžia, kad meilė Dievui neatsiejama nuo meilės artimui. Jeigu Dievas gyvena žmogaus širdyje, Jo meilė turi pasireikšti ir santykyje su kitais žmonėmis.

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė pabrėžia, kad tobula meilė reiškia gebėjimą pakęsti kitų trūkumus, nesistebėti jų silpnumu ir pastebėti net mažiausius gerus darbus. Meilė neturi likti uždaryta širdyje, ji turi tapti šviesa, kuri apšviečia ir džiugina kitus.

Jėzus mums paliko naują įsakymą: „Kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 13, 34). Tai jau ne vien kvietimas mylėti kitą taip, kaip mylime save, bet kvietimas mylėti Kristaus meile – kantriai, gailestingai, be išankstinio pasmerkimo ir pasirengus aukotis.

Šv. Kryžiaus Teresė Benedikta primena, kad Kristaus meilė neatsitraukia susidūrusi su žmogaus skurdu ar nuodėmingumu. Jeigu ši meilė gyvena mumyse, turime veikti taip, kaip veikė Kristus, ir ieškoti tų, kurie yra pasiklydę.

Todėl nuolankumas ir meilė yra neatskiriami. Tik nuolankus žmogus geba priimti kito silpnumą, atleisti, atsisakyti savo teisumo demonstravimo ir tarnauti kitam. Tikroji vienybė su Dievu pasireiškia ne vien maldos valandomis, bet ir kasdieniais pasirinkimais.

Žmogaus širdis – Švenčiausiosios Trejybės buveinė

Karmelio dvasingumo tradicijoje žmogaus širdis suvokiama kaip vieta, kurioje Dievas nori apsigyventi. Šv. Švenčiausiosios Trejybės Elzbieta ypač pabrėžia šią paslaptį: Švenčiausioji Trejybė gyvena žmogaus viduje ir kviečia jį į meilės bendrystę.

Šventoji ragina leisti Dievui ilsėtis žmogaus sieloje ir pačiam žmogui ilsėtis Jame. Tai ypatingas dvasinis santykis, kuriame žmogus nebesiekia pats užpildyti savo vidinės tuštumos, bet leidžia ją pripildyti Dievui.

Šv. Kryžiaus Jonas taip pat primena, kad Dievas yra paslėptas giliausioje sielos gelmėje. Todėl norint Jį atrasti, reikia išmokti atsitraukti nuo išorinio pasaulio triukšmo ir leistis į savo vidų. Šventasis, remdamasis šv. Augustinu, primena: „Viešpatie, neradau tavęs išorėje, nes blogai tavęs ieškojau, o juk tu buvai viduje.“

Tačiau Dievo buvimas žmoguje nereiškia, kad žmogus automatiškai gyvena gilia vienybe su Juo. Reikia atsiverti, išmokti klausytis, išvalyti širdį nuo to, kas trukdo priimti Jo meilę.

Čia vėl atsiskleidžia nuolankumo reikšmė. Tik nuolanki širdis, pripažįstanti savo priklausomybę nuo Dievo, tampa atvira Šventosios Dvasios veikimui. Ji leidžia Dievui ne tik apsilankyti, bet ir tapti tikruoju jos gyvenimo Viešpačiu.

Kelias į perkeitimą Dievo meilėje

Nuolankumas yra ne atskira dorybė šalia kitų, bet viso dvasinio gyvenimo pagrindas. Jis leidžia žmogui gyventi tiesoje, atsisakyti puikybės, išsilaisvinti iš netvarkingų prisirišimų ir priimti Dievo malonę.

Šv. Jėzaus Teresė moko, kad maldos pagrindas yra nuolankumas ir draugystė su Dievu. Šv. Kryžiaus Jonas atskleidžia, kad tik atsisakiusi netvarkingų prisirišimų siela gali būti pripildyta Dievo. Abu šventieji pabrėžia, kad tikroji dvasinė pažanga nėra žmogaus pasiekimas, bet Dievo meilės veikimas žmoguje.

Šis kelias nėra lengvas. Jis reikalauja nuolatinio atsivertimo, savęs pažinimo, ištikimybės maldoje ir pasitikėjimo Dievu net tuomet, kai patiriame dvasinę sausrą ar išbandymus. Tačiau jo tikslas yra ne žmogaus susinaikinimas, o jo perkeitimas, kad žmogus vis labiau taptų panašus į Kristų.

Šv. Kryžiaus Jono mintis, kad „Dievui ir sielai vertingesnis yra net mažas grynos meilės aktas negu daugybė išorinių darbų“, primena, kas iš tiesų svarbiausia dvasiniame gyvenime. Ne tai, kiek daug padarome, kiek žinome ar kokių dvasinių patirčių esame turėję, bet kiek leidžiame Dievo meilei veikti mumyse.

Galiausiai nuolankumas tampa keliu, kuriuo žmogus iš savojo „aš“ pereina į Dievo pilnatvę. Kuo labiau atsisakome noro viską kontroliuoti, kuo labiau pasitikime Dievo gailestingumu ir atsiveriame Jo meilei, tuo labiau mūsų gyvenimas tampa gyvenimu Dieve.

Tai ir yra Karmelio šventųjų mums palikta žinia: Dievas kviečia žmogų ne tik būti šalia Jo, bet ir susivienyti su Juo meilėje. O šios vienybės pradžia yra nuolanki širdis, kuri nebijo pripažinti savo silpnumo, nes žino, kad Dievo meilė yra didesnė už bet kokį žmogaus skurdą.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis

REKLAMA

Patreon paramos skydelis

PARAMA

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte