Baigdamas apaštališkąjį vizitą Peru, popiežius Leonas XIV paskutinę kelionės dieną kalbėjo apie tai, kas, jo teigimu, turi likti Bažnyčios dėmesio centre – labiausiai pažeidžiami žmonės ir Evangelijos skelbimo misija. Aplankęs senelių globos namus Kaljao mieste jis ragino kurti „broliškumo oazes“ vietoj individualizmo dykumų, o baigiamosiose Mišiose Limoje, kuriose dalyvavo apie 1,5 mln. žmonių, pabrėžė, kad vargstantieji „yra vieninteliai, kurie negali laukti“. Atsisveikindamas su šalimi popiežius tarė: „Peru tauta yra ir mano tauta!“
„Peru reikia daugiau broliškumo oazių“
Lapkričio 16-osios rytą Leonas XIV apsilankė „Apleistų senelių mažųjų seserų“ kongregacijos prižiūrimuose namuose Kaljao uostamiestyje, priklausančiame Limos aglomeracijai. Popiežius prisiminė kongregacijos steigėją šv. Jėzaus Teresę Jornet e Ibars ir jos šūkį: „Gydyk kūnus, kad būtų išgelbėtos sielos.“
Globos namus Leonas XIV pavadino senyvo amžiaus žmonių orumo ir vilties oaze. Pasak jo, kaip dykumos oazėje randama vandens, augmenijos ir poilsio vieta, taip ir gailestingumo darbai tampa erdvėmis, kuriose pažeidžiami žmonės sulaukia rūpesčio, paguodos ir pagarbos.
Popiežius kartu perspėjo apie priešingą tikrovę – situacijas, kai žmogaus kūnu ir siela nesirūpinama, o gyvybę mėginama griauti ar ja manipuliuoti. Tokias vietas jis palygino su dykumomis ir pabrėžė, kad per jose gyvenančius vargstančiuosius Kristus žmonijai ir šiandien kartoja: „Trokštu.“
Leonas XIV dėkojo vienuoliams, kunigams, pasauliečiams ir šeimoms, prisidedantiems prie gailestingumo darbų, ir ragino Peru kurti vis daugiau tokių bendrystės vietų. „Peru reikia daugiau broliškų oazių ir mažiau individualistinių dykumų“, – pabrėžė jis.
„Turime didelę šventumo istoriją, kurią reikia perduoti, gražią dabartį, už kurią turime dėkoti, ir šviesią ateitį, kurią visi kartu turime toliau kurti“, – prieš suteikdamas palaiminimą sakė popiežius.
Į baigiamąsias Mišias susirinko apie 1,5 mln. žmonių
Tą pačią dieną Leonas XIV aukojo paskutines savo vizito Peru Mišias Limos pietinėje dalyje esančios karo aviacijos bazės teritorijoje. Jose dalyvavo apie 1,5 mln. žmonių. Tai buvo paskutinis viešas popiežiaus susitikimas su Peru tikinčiaisiais prieš išvykimą į Romą.
Leonas XIV dėkojo už svetingą priėmimą ir pabrėžė, kad per visą vizitą gausiai į susitikimus rinkęsi Peru katalikai paliudijo, jog Viešpats nepaliauja gyventi savo Bažnyčioje.
„Tegul šis liudijimas ir toliau skamba bei duoda gerų vaisių šalyje!“ – linkėjo popiežius.
Kalbėdamas apie pasaulį, sužeistą savivalės ir piktnaudžiavimo galia, Leonas XIV priešpriešino žemišką valdžią Kristaus valdžiai. „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“, – priminė jis Evangelijos žodžius ir pabrėžė, kad tai yra ne prievartos, bet „nukryžiuotos meilės galia“.
Pasak popiežiaus, visi pakrikštytieji yra Kristaus mokiniai ir yra siunčiami tęsti misijos, kurią pradėjo pirmieji apaštalai.
„Vargstantieji yra vieninteliai, kurie negali laukti“
Baigiamojoje homilijoje Leonas XIV dar kartą prisiminė šv. Turibijų Mogrovietį, kurio kanonizacijos 300-osios metinės minimos šiais metais. Popiežius pabrėžė, kad šis Peru evangelizuotojas ypač rūpinosi čiabuvių tautomis ir siekė, kad Evangelija būtų skelbiama gerbiant žmogaus laisvę.
Šv. Turibijus norėjo, kad patys čiabuviai evangelizuotų savo artimuosius, draugus ir kaimynus, o atsisakyti protėvių tikėjimų jie apsispręstų savo valia, be jokios prievartos.
Leonas XIV taip pat išskyrė šventojo rūpinimąsi labiausiai apleistais žmonėmis. „Ir šiandien vargstantieji turi būti Bažnyčios dėmesio centre. Jie yra vieninteliai, kurie negali laukti“, – pabrėžė popiežius.
Sinodiškumas – Bažnyčios gyvenimo būdas
Pasak Leono XIV, šv. Turibijaus pavyzdys rodo ir tai, kokie turėtų būti Bažnyčios narių tarpusavio santykiai. Krikščionys turi suvokti save kaip vieno kūno narius, o ši bendrystė šiandien konkrečiai reiškiasi sinodiškumu.
Popiežius teigė, kad sinodiškumas visais lygmenimis turėtų tapti Bažnyčios gyvenimo būdu. Šv. Turibijus, rengęs susirinkimus ir sinodus, klausęsis kitų, skatinęs dialogą ir į sprendimų paieškas įtraukęs net pačius vargingiausius, buvo tokio kelio pirmtakas Peru.
Leonas XIV pavadino jį vienu iš „meilės civilizacijos“ kūrėjų ir kartu prisiminė kitus Peru šventuosius – šv. Rožę Limietę, šv. Martyną Poresą ir šv. Pranciškų Solaną.

„Peru tauta yra ir mano tauta“
Baigdamas vizitą Leonas XIV kalbėjo itin asmeniškai. Jis patikino Peru žmones, kad šalį, kurioje daugelį metų tarnavo kaip misionierius ir vyskupas, visada nešiosis savo širdyje.
„Brangūs broliai ir seserys, baigdamas šį savo apaštališkąjį vizitą trokštu, kad jis sustiprintų jūsų tikėjimą ir meilę, ir noriu jus patikinti, kad visada nešioju jus savo širdyje. Taip, Peru tauta yra ir mano tauta!“ – sakė popiežius.
Leonas XIV pabrėžė, kad jo kelionės pabaiga nereiškia misijos pabaigos. „Nors šis mano vizitas jau baigiasi, misijos laikas tęsiasi!“ – sakė jis.
Popiežius priminė, kad kiekvienų Mišių pabaigoje krikščionys yra siunčiami skelbti Evangelijos. „Eikite ir skelbkite Dievą! Liudykite tai, ką matėte ir girdėjote! Tegul nė vienas nelieka nežinantis Gerosios Naujienos!“ – ragino Leonas XIV.
Prieš palaiminimą jis dar kartą padėkojo Peru valstybės vadovams, vyskupams ir visiems, prisidėjusiems prie vizito organizavimo, o su šalimi atsisveikino žodžiais: „Telaimina tave Dievas, mano Peru!“
Po Mišių Leonas XIV išvyko į oro uostą, iš kurio išskrido atgal į Romą.






