Dar nebuvo pakrikštytas, kai tėvas jo išsižadėjo, o motina nustojo atsiliepti į skambučius. Alžyre musulmonų šeimoje gimęs Mustapha Amari (Mustafa Amaris) pasirinko krikščionybę, vėliau tapo katalikų kunigu ir šiandien savo istoriją vadina keliu, kuriame praradęs šeimą atrado, jo žodžiais, „šimteriopai didesnę šeimą“.
Pastaraisiais metais Europoje vis daugėja atsivertimų iš islamo į krikščionybę, todėl kuriamos ir tokiems atsivertėliams skirtos vietinės misijos. Vis dėlto tik nedaugelis atsivertėlių pasirenka pašvęstąjį ar kunigiškąjį gyvenimą.
Sprendimas palikti islamą gali pareikalauti didelių aukų – nuo nutrūkusių ryšių su šeima ir visuomenės atstūmimo iki fizinio smurto. Tokie atsivertėliai ne visada sulaukia ir Katalikų Bažnyčios hierarchijos palaikymo, kuri neretai siekia išvengti religinių įtampų Europoje, kur vyksta aštrūs debatai dėl imigracijos ir vietinių tapatybių. Kun. M. Amari istorija šiuo požiūriu yra iškalbinga.
Beveik prieš dešimtmetį kunigu įšventintas M. Amari į katalikybę atsivertė po ilgo intelektinio ieškojimo. Dėl savo sprendimo jis buvo atstumtas šeimos ir susidūrė su atsargumu Bažnyčioje, mažai pripratusioje prie tokio pobūdžio situacijų. Galiausiai savo vietą Katalikų Bažnyčioje jis atrado bendruomenėje „Chemin Neuf“.
Evangelijos universalumo patrauklumas
Nors daugelis iš islamo atsivertusių žmonių pasakoja Kristų atradę per gilias mistines patirtis, dabar 40-mečio M. Amari kelias į krikščionybę buvo laipsniškas, labiau vidinis ir intelektinis. Jis gimė Alžyre musulmonų šeimoje, kuri, kai jam buvo penkeri, persikėlė į Prancūziją.
M. Amari augo praktikuodamas islamą, tačiau, kaip pats prisimena, niekada nebuvo iš tikrųjų patyręs Dievo. Tai pasikeitė studijų metais Strasbūre, kur, apsuptas praktikuojančių musulmonų, krikščionių ir ateistų, jis pradėjo kelti klausimus apie savo įsitikinimus ir studijuoti filosofiją.
„Mano tikėjimo kelias prasidėjo nuo filosofinio, o ne egzistencinio klausimo“, – pasakojo jis. Pirmuoju lūžiu M. Amari vadina pažintį su Blaise’o Pascalio (Blezo Paskalio) mintimis.
„Pirmasis lūžis įvyko, kai atradau Blaise’ą Pascalį, kuris kalba ne apie filosofų ir mokslininkų Dievą, bet apie Dievą, kurį pažįsta širdis, Apreiškimo Dievą. Tada pagalvojau: galbūt ieškodamas vien protu nepastebėjau to, kas svarbiausia“, – prisiminė kunigas.
Vienas universiteto draugas protestantas jam padovanojo Naująjį Testamentą, ir ši dovana galiausiai pakeitė jo gyvenimą. Skaitydamas Evangelijas M. Amari pradėjo iš naujo apmąstyti savo gyvenimą ir suvokė, kad Dievas jį vedė iki tos konkrečios akimirkos. „Kažkas mano širdyje pradėjo atsiverti“, – prisiminė jis.
„Kažkas mano širdyje pradėjo atsiverti“, – prisiminė amari.
Iki tol M. Amari dažnai klausdavo savęs, kodėl jo gyvenimas klostėsi taip gerai. Atvykusi į Prancūziją jo šeima metus praleido probleminiame rajone, o vėliau apsigyveno viename Elzaso regiono kaime, kur vietos gyventojai juos šiltai priėmė ir jais rūpinosi. Jis pajuto pagaliau gavęs atsakymą, kurio jo širdis ilgą laiką troško.
M. Amari buvo bandęs grįžti prie islamo, tačiau nerado tam jokios priežasties, išskyrus savo kilmę. Jo manymu, tėvų religija buvo pernelyg stipriai nulemta kultūros ir neleido jam priartėti prie Dievo, nes joje vyraujanti transcendencijos samprata nepaliko vietos apčiuopiamų Dievo buvimo ženklų paieškai.
„Evangelijos man sugrąžino giliausios gyvenimo prasmės viziją ir leido suprasti, kad Dievas yra meilė, kad buvome sukurti tam, kad būtume mylimi. Jėzaus dėka visos dėlionės dalys susidėjo į savo vietas“, – liudijo M. Amari.
Pasak jo, Dievas kiekvieną žmogų gali pasiekti skirtingu keliu. „Dievas yra visuotinis, nes kiekvienam žmogui gali pasirinkti jam tinkamą kelią – per ligą, misionierišką pašaukimą ar įvairiausias kitas aplinkybes.“
Viskas arba nieko
Tačiau tuo metu M. Amari dar nesuvokė, kad pasirinkimas sekti Jėzumi pareikalaus didelių aukų, pirmiausia – santykių su savo šeima. Jis dar nebuvo pakrikštytas, kai tėvas jo išsižadėjo, o motina nustojo atsiliepti į jo telefono skambučius.
Bažnyčios reakcija iš pradžių taip pat buvo atsargi. Kai vienoje Strasbūro parapijoje jis pasiteiravo apie Krikštą, jam, pasak jo, buvo liepta grįžti po vasaros, o vėliau pasakyta, kad reikės pasitarti su vyskupu, nes tai esąs „ypatingas atvejis“.
„Jaučiau, kad jie imasi atsargumo priemonių. Tai mane šiek tiek erzino, tačiau tam tikra prasme juos supratau“, – prisipažino M. Amari. Skaudus ryšių su šeima nutrūkimas tik dar labiau sustiprino jo apsisprendimą visiškai atsiduoti tikėjimui. „Pasakiau sau, kad negaliu sutikti prarasti šeimą vien tam, kad mano krikščioniškas tikėjimas reikštų tik ėjimą į Mišias sekmadieniais. Gyvenimas su Jėzumi turi būti šimtu procentų. Priešingu atveju neverta“, – aiškino jis.
skaudus ryšių su šeima nutrūkimas tik dar labiau sustiprino apsisprendimą visiškai atsiduoti tikėjimui.
Pašaukimas į kunigystę jam tapo aiškus po metus trukusios savanorystės ir mėnesio trukmės ignaciškųjų rekolekcijų tyloje. Suvokimas, kad atsivertimo kelyje jis gavo daugybę malonių, padėjo įveikti pradinę vienatvės ir celibato baimę.
„Biblijos eilutė „Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta“ apibendrina visą mano gyvenimą“, – teigė kunigas. Jis nuolat savęs klausė, kodėl būtent jam buvo suteikta malonė susitikti su Jėzumi, kai tiek daug žmonių jos nepatiria.
„Jaučiau, kad jei ir toliau tik gausiu, pats savęs neatiduodamas, būsiu tarsi supuvęs vaisius ant šakos“, – prisiminė M. Amari. Jam reikalingą pusiausvyrą suteikė charizminės bendruomenės „Chemin Neuf“ gyvenimo būdas, grindžiamas bendruomeniniu gyvenimu ir bendra pasauliečių bei dvasininkų atsakomybe.
2017 m. M. Amari buvo įšventintas kunigu kaip šios bendruomenės narys ir šiuo metu tarnauja parapijoje Paryžiaus priemiestyje. Tačiau su atsivertimu susiję sunkumai neišnyko ir pasirinkus kunigystę.
Nors dėl islamo palikimo jis niekada nepatyrė tiesioginio fizinio susidorojimo, internete savo liudijimus turėjo apriboti katalikiškomis platformomis. „Kai maždaug 2018 ar 2019 m. susikūriau „TikTok“ paskyrą, sulaukiau labai agresyvių komentarų ir turėjau sustoti. Nebuvau tam pasirengęs“, – pasakojo kunigas.
M. Amari teigimu, būtent tikinčiųjų bendruomenė suteikė jam stiprybės, kurios reikėjo ilgus metus susiduriant su sunkumais ir vienatve. Tai ypač aiškiai jis pajuto vieną vakarą Portimaune, Portugalijos pietuose, kur kartu su savo bendruomene vadovavo festivaliui, kuriame dalyvavo 4 tūkst. jaunuolių. Renginys vyko savaitę prieš 2023 m. Pasaulio jaunimo dienas.
Tą dieną buvo ir jo motinos gimtadienis. Likus penkioms minutėms iki pasirodymo scenoje jis mėgino jai paskambinti, tačiau, kaip ir anksčiau, ji neatsiliepė. Po kelių minučių M. Amari išėjo į sceną ir pakvietė jaunuolius atiduoti savo gyvenimą Jėzui. „Mačiau tūkstančius jų artėjant, kupinus užsidegimo. Tai vienas gražiausių mano gyvenimo vaizdų“, – prisiminė kunigas.
Jis pabrėžė nejaučiantis jokio apmaudo savo tėvams ir suprantantis, kad jo atsivertimas į krikščionybę, o vėliau ir kunigystė jiems buvo labai didelis išbandymas. Pastaruoju metu prasidėjo susitaikymo su tėvais procesas, kurį kunigas sieja su maldos galia.
M. Amari taip pat pastebi, kad skaudi atskirtis nuo šeimos davė netikėtų vaisių. Vaikystėje tėvas jį ypač vertino dėl puikių mokymosi rezultatų, kartais net brolių ir seserų sąskaita.
„Praradau savo vietą šeimoje, tačiau ta vieta kitu būdu atiteko mano broliams ir seserims. Ir tai nuostabu“, – pasakojo kun. M. Amari. Pasak jo, Dievas jam padovanojo „šimteriopai didesnę šeimą“ – religinę bendruomenę, brolius ir seseris bei namus visame pasaulyje.
