1922 metų gegužę San Džovani Rotondo kapucinų vienuolyne vienas auklėtinis turėjo popietę praleisti prie knygų. Lauke švietė saulė, sode vaikštinėjo jo draugai, o pavėsinėje su broliais kalbėjosi svečias – Melfio vyskupas Alberto Costa. Užuot nuėjęs mokytis, jaunuolis stabtelėjo prie atviro koridoriaus lango. Iš apačios jį pasiekė vyskupo klausimas tėvui Pijui – ar jam kada nors yra pasirodęs miręs žmogus? Būsimasis kapucinas Alberto D’Apolito vėliau prisiminė išklausęs atsakymą ir dar tą pačią popietę surašęs jį į sąsiuvinį.
Tėvo Pijaus pasakojimas vyskupą ir jo klausytojus grąžino į Pirmojo pasaulinio karo metus. Daugelį brolių pašaukus į kariuomenę, vienuolynas buvo ištuštėjęs. Jame tebeveikė mokykla, kurios auklėtiniais rūpinosi tėvas Pijus ir vienuolyno vyresnysis tėvas Paolino da Casacalenda. Vieną žiemos popietę aplankyti brolio atvyko Paolino sesuo Assunta. Buvo gausiai prisnigę. Temstant moteris nesiryžo viena leistis į miestelį, tad svečių kambaryje jai pastatė lovelę ir užkūrė židinį. Po vakarienės, kai Paolino su seserimi išėjo į bažnyčią kalbėti rožinio, prie ugnies pasiliko tėvas Pijus.
Melsdamasis primerktomis akimis, jis išvydo prasiveriančias kambario duris. Per jas įėjo senolis, apsisiautęs tokiu apsiaustu, kokius nešiodavo vietos valstiečiai, ir atsisėdo šalia. Tėvui Pijui tą akimirką nė nedingtelėjo pasidomėti, kas tokiu metu įleido svečią į vienuolyną. Jis tiesiog paklausė, kas šis esąs ir ko norėtų.
Senolis prisistatė esąs Pietro Di Mauro, Nicolos sūnus, žmonių pramintas Precoco. Kadaise, panaikinus vienuoliją, šiame pastate buvo įkurta vargšų prieglauda. Joje, ketvirtoje celėje, Pietro ir baigęs savo dienas. Tai nutikę 1908 metų rugsėjo 18-ąją. Tą vakarą jis užmigęs su degančiu cigaru, nuo kurio įsiliepsnoję jo čiužinio šiaudai. Dabar, pasak tėvo Pijaus, senolis atėjęs su vienu prašymu. Jis vis dar esąs skaistykloje, o Viešpats leidęs jam ateiti ir paprašyti, kad kunigas už jį paaukotų Mišias. Tėvas Pijus pažadėjo tai padaryti kitą rytą.
Atsistojęs jis palydėjo senolį prie vienuolyno vartų. Tik ten, atkėlęs skląstį, susivokė, kad vartai visą tą laiką buvo užverti. Mėnesiena taip ryškiai apšvietė apsnigtą aikštę, kad buvo šviesu lyg dieną. Kai senolio nebebuvo matyti, tėvas Pijus užvėrė vartus. Grįžę iš bažnyčios Paolino ir Assunta rado jį išbalusį. Tą vakarą jis nieko jiems nepasakė. Tik po kelių dienų, Assuntai išvykus, bičiuliui paaiškino ir savo tylėjimo priežastį – kaipgi ji būtų galėjusi užmigti tame svečių kambaryje, išgirdusi, kas ką tik sėdėjo prie židinio?
Pasak D’Apolito, išklausęs tėvą Pijų, Paolino nuėjo į San Džovani Rotondo civilinės metrikacijos įstaigą ir rado pasakojimą atitinkantį mirties įrašą. Apie patį susitikimą žinome iš tėvo Pijaus pasakojimo, kurį anuomet pro langą girdėjo jaunasis auklėtinis. Jis įsiminė ir paskutinius šio pasakojimo žodžius – tėvas Pijus vyskupui sakęs, kad, paaukojus Mišias, Pietro siela įžengė į Dievo artumą.
Senolio prašymas gerai pažįstamas kiekvienam kunigui. Su tokiu pat prašymu į jį kreipiasi žmonės, laidodami artimąjį ar minėdami jo mirties metines. Katalikų Bažnyčios katekizmas primena, kad nuo pat pirmųjų amžių krikščionys meldžiasi už mirusiuosius ir pirmiausia aukoja už juos Eucharistiją, kad apsivalę jie galėtų regėti Dievą.
Tėvo Pijaus pasakojime šis senas Bažnyčios paprotys įgyja žmogaus vardą. Kitą rytą prie altoriaus jis turėjo ką prisiminti – Pietro, Nicolos sūnų, kadaise gyvenusį ketvirtoje vargšų prieglaudos celėje.
