Visų Šventųjų, Vėlinių ir Halloweeno sampyna ir sankirta tinka pamąstyti, kaip įsivaizduojame mirtį, ir savo, ir (tokia proga, gerokai svarbiau) – mirusių artimųjų ir mylimųjų. Turbūt, ir viena arba kita minėti ir švęsti esame nusiteikę priklausomai nuo to, kaip ir ką įsivaizduojame (tikime). Bent jau taip, regis, turėtų būti. Vis dėlto, net ir krikščioniško tikėjimo žmonių aplinkoje esama gana skirtingų vaizdinių. Viena yra kalbėti ir mąstyti apie „amžiną ramybės miegą“, „amžiną atilsį“; kas kita – tikėti, kad brangūs mirusieji Danguje tiesiogiai regi Dievą, džiaugiasi jo artumo palaima arba, bent jau, leidžia laiką skaistinami (koks čia būtų atilsis) Dangaus prieangyje.
Graikų filosofai, filosofiją dažnai supratę kaip „pasirengimą mirtį“, apie mirtį ir pomirtinį būvį daugiausiai svarstė iš mirsiančio žmogaus perspektyvos: kaip bus, kai aš numirsiu? Kaip turėčiau įsivaizduoti savo mirtį? Jau teisėjų mirti pasmerkto Sokrato žodžiai Sokrato apologijoje glaustai perteikia pagrindines senųjų filosofų svarstytas alternatyvas: arba mirusiojo siela dar kažkur atsiduria ir kitokiu, nei čia, būdu gyvena toliau, arba mirtis prilygsta visiškai pabaigai – amžinam ramiam miegui. „Apologijos” Sokrato teigimu, abu variantai jam atrodo vienodai patrauklūs. Tikėtina, jis, kaip įprastai, juokavo.
Žiūrint rimčiau, nebūtų lengva su juo sutikti: visiška sąmoningo gyvenimo pabaiga ir tolesnis buvimas, gal net geresnėmis ir įdomesnėmis sąlygomis, neatrodo vienodai patraukiantys. „Apologijos” autorius Platonas akivaizdžiai taip ir nemanė, todėl paskutinę Sokrato gyvenimo Atėnuose dieną vaizduojančiame „Faidone” tas pats Sokratas sielvarto apimtiems bičiuliams jau atkakliai įrodinėja, kad mirti pasirengusio filosofo siela, kitaip nei visą gyvenimą jai trukdęs kūnas, išlieka ir laiminga iš čia keliauja pas geruosius dievus.
Pasiliekantiesiems dar svarbiau įsivaizduoti, ar mylimojo siela kokiu nors būdu išlieka, ar jos visai nebėra. Apie savo mirtį dar galima sokratiškai ironiškai svarstyti – pamatysime, kaip ten bus. Bet jei brangiausiam žmogui tai jau nutiko, jis jau yra kur nors ir kaip nors. Ir visai ne tas pat, kur, ir ne tas pat, kaip mes galėtume apie tai galvoti. Galima netgi tarti, kad pats sielos nemirtingumo klausimas brangiausio žmogaus mirties akivaizdoje iškyla kur kas aštriau nei mąstant apie būsimą savo mirtį. Tad, ko gero, neatsitiktinai sielos nemirtingumą Platono „Faidone” Sokratas teigia ir gina ramindamas ir guosdamas ne save patį, bet sielvartaujančius bičiulius.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad su kūno praradimu susitaikyti lengviau. Sokratas į klausimą, kaip jį palaidoti bičiuliui atsako: „Darykite, kaip norite – manęs čia vis vien nebebus“. Stoikai mėgo tikinti, kad kūnas grįžta į organinės gamtos glėbį, o, Epikūras – kad išsilaksto į nebesutelkiamus atomus. (Stoikų ir epikūrininkų teigimu, taip nutinka ne vien kūnui, bet ir tam, kas vadinama siela.) Ar ši mintis išties guodžia ir ramina? Juk ilgimės nepakartojamai individualaus gyvo ir pažįstamo kūno. Kai mėginame atmintyje „atgaivinti“ mylimą žmogų, įsivaizduojame žvilgsnį, balsą, judesius, prisilietimą. Nenorėtume, kad kūnas mums būtų grąžintas be sielos, bet ir su siela be kūno vargu ar mokame bendrauti. Krikščionybė žada kūną (dargi atnaujintą, spindintį) grąžinti „laikų pabaigoje“. Įdomu, kaip iki tol – su mumis ir tarpusavyje – galėtų bendrauti net ir geriausi bei palaimingoje Dievo artumoje atsidūrę žmonės.
pats sielos nemirtingumo klausimas brangiausio žmogaus mirties akivaizdoje iškyla kur kas aštriau nei mąstant apie būsimą savo mirtį.
Mintis apie individualaus kūno, taip pat mirusio žmogaus kūno vertę ir pomirtinę šlovę buvo tai, kas krikščionybėje labiausiai erzino graikų filosofus, ypač platonikus. Kita vertus, Platono sekėjai, sutartinai su klasikine krikščionybe, dažniausiai tikėjo individualios sielos išlikimu.
Vienas iš geriausiai mylimo žmogaus netekties patirties mastą ir svarbą XX a. perpratusių mąstytojų buvo Gabrielis Marcelis. Jis prisimena „trumpą, tačiau labai reikšmingą ginčą“ tarp jo ir Léono Brunschvicgo 1937 m. Filosofijos kongreso metu: „Kai anas [Léon Brunschvicg] pareiškė, kad Gabrielio Marcelio mirtis Gabrieliui Marceliui, regis, rūpi labiau nei Léono Brunschvicgo mirtis – Léonui Brunschvicgui, aš jam atsakiau, kad jis klausimą formuluoja labai neteisingai ir kad vienintelis klausimas, kuris abiem turėtų rūpėti, yra mūsų mylimo žmogaus mirtis“[1].
Apie mylimo žmogaus netektį, tiksliau – apie tai, kad neįmanoma jo netekti, Marcelis parašė, ko gero, labiausiai guodžiančius žodžius: „Mylėti kitą žmogų reiškia jam pasakyti: ‚Tu nemirsi‘“[2]. „Manau galįs pasakyti, kad tie, kurių nebėra šiame pasaulyje, bet kurie dabar gyvena mano širdyje, vis ryškiau pasirodo, jei ir ne kaip mano užtarėjai, bent jau kaip tarpininkai, tad susitikimas su jais, kuriuo trokštu visa savo esybe, prasmę įgyja tik Kristaus šviesoje. […] Tai, kas nesuvokiama, gali skleisti šviesą, jei ta nesuvokiamybė tampa autentiškos bendrystės vieta. Jei, nepaisant visko, tebesu krikščionis, tai, manau, todėl, kad pripažįstu šį Kenčiančiųjų Bendrystės slėpinį, kuris yra įsišaknijęs Kristaus gyvenime ir asmenyje“[3]. Tikintys ir skeptikai šiuos katalikų filosofo žodžius perskaitys ir patirs skirtingai, tačiau ir vieni, ir kiti turėtų išgirsti ir suprasti tikrą nemirtingo ryšio su mylimu žmogumi ilgesį.
[1] Gabriel Marcel, „Tu ne mourras pas“. Préface de Xavier Tilliette, Arrfyen, 2005, p. 104.
[2] Ibid: Aimer un être ; c’est lui dire : ‘Toi, tu ne mourras pas’.
[3] Ibid., p. 105–106.
