Baigiantis liturginiams metams, ant žiemos slenksčio, Bažnyčia mums atveria šlovės regėjimą. Visų Šventųjų iškilmė kviečia žvelgti į žmogaus gyvenimą amžinybės šviesoje ir gyventi prisikėlimo viltimi. Švenčiame tuos, kurie jau pasiekė savo kelionės tikslą: oficialiai pripažintus ir kanonizuotus šventuosius, taip pat nesuskaičiuojamą daugybę žmonių, kurių šventumas liko žinomas Dievui. Jų gyvenimai skirtingi, tačiau visus vienija ta pati pilnatvė – Dievo artumas, kuriame žmogaus meilė ir ilgesys randa savo išsipildymą.
Ši iškilmė padeda suvokti mūsų bendrystę su įžengusiais į amžinąją palaimą. Tikime, kad šventieji, „patys būdami ramūs dėl savo laimės“, „rūpinasi mūsų išganymu“ (atnašų malda) ir mus užtaria (pradžios malda). Jų laimė nėra užsisklendimas savyje. Dievo meilėje jie lieka mūsų broliai ir seserys, kuriems rūpi tebekeliaujantieji. Visi kartu jie sudaro dangaus Bažnyčią, mūsų motiną aukštybių Jeruzalę (plg. Gal 4, 26; dėkojimo giesmė), Karalystę, atvertą gyvenantiems pagal Palaiminimus (Komunijos priegiesmis).
Šventųjų laimė kyla iš Dievo, ir kiekviename jų nepakartojamu būdu atsispindi jo paveikslas. Todėl juos minėdami „garbiname nuostabųjį Dievą, vieną Šventą tarp visų šventųjų“ (Komunijos malda). Visi jie išgelbėti Kristaus, visi gimę iš atverto jo šono. Tobuliausia šventųjų bendravimo vieta yra Eucharistija: čia žemėje keliaujanti Bažnyčia susivienija su dangaus Bažnyčia, o mūsų viltis krypsta į tą pačią meilės pilnatvę. Todėl prašome malonės, „kuri mus nuo šito žemės keleivių stalo tobulos Jo meilės takais nuvestų į dangiškosios Tėvynės puotą“ (Komunijos malda).
Šventųjų atminimas žadina troškimą
Šv. Grigalius Nysietis, apmąstydamas Jėzaus palaiminimą tyraširdžiams, atskleidžia skirtumą tarp žinojimo apie Dievą ir gyvenimo jo artumoje. Jis pasitelkia paprastą palyginimą: žmogui neužtenka išmanyti, kas yra sveikata, – reikia sveikam gyventi. Panašiai ir tikėjimo pilnatvė neapsiriboja teisingomis sąvokomis: „Ne žinoti apie Dievą, sako Viešpats, yra palaiminga, bet jį turėti.“
Šie žodžiai kviečia pažvelgti į savo širdį. Dievas žmoguje įspaudė savo gerumo atvaizdą, tačiau blogis jį aptemdo. Šventumo kelias yra širdies apvalymas, kad joje vėl suspindėtų Kūrėjo suteiktas grožis. Grigalius Nysietis rašo: „Tad jei rūpestingu gyvenimu nusivalysi tavo širdį aplipusį purvą, tavyje vėl suspindės dieviškas grožis.“
Šv. Bernardas Klervietis klausė, kam reikalingas šventųjų gerbimas Jo atsakymas nukreipia žvilgsnį į mus pačius: šventiesiems mūsų teikiama pagarba neprideda laimės, tačiau jų atminimas mumyse pažadina troškimą būti drauge su jais. Šią mintį 2006 metų Visų Šventųjų iškilmės homilijoje priminė popiežius Benediktas XVI. Šventųjų gyvenimų apmąstymas padeda iš naujo panorėti Dievo artumo ir bendrystės su jo bičiuliais.
Šv. Augustinas mokė, kad Dievo šlovinimas turi apimti patį žmogaus gyvenimą. Aiškindamas kvietimą giedoti Viešpačiui naują giesmę, jis ragino gyventi tuo, ką išreiškiame lūpomis. Dievą šlovinanti giesmė skamba tikinčiųjų elgesyje, jų meilėje ir darbuose. Ši Augustino mintis padeda suprasti ir šventųjų liudijimą: jų gyvenimas tapo tuo, ką jie tikėjo ir išpažino.
Benediktas XVI pabrėžė, kad šventumui nereikia išskirtinių gebėjimų ar nepaprastų darbų. Pirmiausia reikia klausytis Jėzaus ir sekti juo, neprarandant drąsos susidūrus su sunkumais. Šventųjų keliai įvairūs, tačiau visuose atsiskleidžia pasitikėjimas Dievu ir pasirengimas dovanoti save.
Tad šventųjų atminimas paliečia ir mūsų pasirinkimus. Žvelgdami į juos, galime klausti, ko iš tiesų trokštame, kam skiriame savo jėgas, kokią vietą mūsų gyvenime užima meilė. Amžinybės viltis suteikia svorio kasdienybei: būtent joje mokomės priimti Dievą ir atsiliepti į jo kvietimą.
Visų Šventųjų iškilmė leidžia atpažinti ir mūsų pačių pašaukimą. Širdies tyrumas, apie kurį kalba Grigalius Nysietis, Bernardo žadinamas Dievo artumo troškimas ir Augustino primenama gyvenimu išreiškiama meilė susitinka viename kelyje. Juo einama kasdien, leidžiant Dievo malonei perkeisti mūsų žvilgsnį, pasirinkimus ir santykius. Prie Eucharistijos stalo šis kelias vis iš naujo patikimas Kristui, kad jo meilė mus nuvestų į bendrystę, kuria jau džiaugiasi visi šventieji.
