„Protėvių atminimo pagerbimas aplankant jų kapus ir uždegant žvakelę – labai gražus ir prasmingas paprotys“, – sako genealogas Gediminas Dubonikas. Tačiau jis kviečia Anapilin išėjusius savuosius pagerbti ir kitais būdais, pavyzdžiui, dažniau artimiesiems pasakojant šeimos istorijas. Juk, pasak specialisto, tokiuose pasakojimuose galima rasti išties nepaprastų ir įtraukiančių dalykų.
Vaikystėje girdėtos istorijos – ne pasaka, o realybė
G. Dubonikas pastebi, kad kiekvienos giminės istorija yra tarsi skrynia, iš kurios į dienos šviesą galima ištraukti daug nepaprastų pasakojimų. Nors kai kurie jų gali atrodyti lyg pasakos, sudarinėjant Giminės medį ir atradus istorinius dokumentus, šios istorijos labai dažnai pasitvirtina.
„Štai prieš keletą dienų senas draugas prisiminė, kuomet močiutė jiems, keturiems anūkams, vaikystėje dainuodavo jaunystės laikų dainą apie vieną meilės istoriją. Tuomet jam ta daina palikusi didelį įspūdį, tačiau, būdamas vaikas, manė, kad tai tiesiog išgalvotas tekstas. Vėliau, jau suaugęs ir vartydamas močiutės gimtojo kaimo istorinius dokumentus, bičiulis iš tiesų rado informaciją, kad dainoje minimi žmonės nebuvo išgalvoti – viskas įvyko realybėje“, – pasakoja specialistas.
„Ciceronas kartą yra pasakęs: „Nežinoti to, kas nutiko prieš tau gimstant, reiškia visada būti vaiku“. Kitaip tariant, nežinodami savo šeimos praeities ir toliau liksime emociškai nebrandūs, negebantys sujungti senovės įvykių aido su mūsų gyvenimais. O išdrįsę ieškoti atsakymų, niekada nenusivilsime, nes šeimos istorijos tyrinėjimai gali padėti atsakyti į daugybę įdomių klausimų. Pavyzdžiui, į klausimą, ar tikrai žinote, kada iš tikro gimė jūsų senelis?“ – sako G. Dubonikas.
Šimtamečio sveikinimai priminė anekdotą
Nors atrodytų, kad dažnam mūsų atsakymas į šį klausimą visiškai aiškus, realybė gali būti kitokia. „Tai vienas įsimintiniausių mano praktikoje pasitaikiusių atvejų, skambantis lyg tikras anekdotas. Suradęs vienos užsakovės senelio tikrąją gimimo datą bažnytinėse knygose, paklausiau, kodėl oficialioje šio žmogaus biografijoje vyro amžius net dešimtmečiu skiriasi nuo tikrosios datos. Pasirodo, šios moters seneliui už lašinius ir butelaitį karčiosios per geras pažintis pavyko gauti „patobulintą“ pasą su netikra gimimo data. Taip žmogus išvengė tarnybos okupacinėje kariuomenėje“, – dalijasi genealogas.
Žinoma, išsisukti nuo tarnybos atėjūnams pavykdavo tikrai ne kiekvienam – daugybė jaunų vyrų neturėjo tam reikiamų pažinčių. Tačiau šis atvejis unikalus dar ir tuo, kad turėjo tęsinį.
„Taigi, minėtos moters giminaitis ne tik išvengė svetimos kariuomenės, bet ir senatvėje sulaukė aukščiausios rajono valdžios iškilmingų sveikinimų šimto metų jubiliejaus proga. Moteris prisiminė, kad netrūko gražių kalbų, gėlių puokščių, oficialių sveikinimo raštų – juk šimtamečių tame miestelyje daugiau nebuvo. Tuo tarpu pats jubiliatas ir jo šeima vos tramdė juoką: iš tikrųjų senoliui tą dieną sukako tik devyniasdešimt metų“, – kuriozišką situaciją prisimena G. Dubonikas.
Pavardžių kalambūras: nuo gyvūnų pavadinimų iki dobilų pievos
Kita ne mažiau intriguojanti giminės šaknų paieškos dalis – pavardžių kilmė. „Nemažai lietuviškų pavardžių atsirado iš pravardžių, kurios atspindėjo žmogaus išvaizdą, įpročius ar gyvenamąją vietą“, – aiškina G. Dubonikas.
Pasak jo, mūsų protėviai neretai būdavo pavadinami pagal panašumą į paukščius, naminius, o neretai – ir miško gyvūnus. „Kai šios pravardės buvo pradėtos oficialiai įrašinėti krikšto ir santuokos knygose, jos imtos perduoti iš kartos į kartą. Todėl net ir šiandien nieko nestebina žmogus, turintis pavardę Vilkas, Lapė, Lydeka, Sakalas, Vėgėlė ar Katinas. Tik nagrinėjant senovinius dokumentus dar neteko aptikti žmogaus pavarde Šuo, bet gal kada pavyks atrasti ir tokią“, – šmaikštauja genealogas.
Giminės medžių sudarytojas taip pat atskleidžia, kad kiek kitokia situacija būdavo su pamestinukų pavardėmis. „Vienoje krikšto metrikų knygoje aptikau oficialų įrašą: kūdikio vardas Ona, pavardė – Pamestinukė. Taip pat tokiems vaikams pavardes kartais parinkdavo pagal vietą, kurioje jie buvo rasti. Pavyzdžiui, dobilų pievoje surastam kūdikiui metrikuose galėjo būti įrašyta Dobilenio pavardė“, – pasakoja jis.
Iš protėvių gavome didžiausią dovaną
Pasak genealogo, žvelgiant į mūsų protėvių praeitį, jų kasdienybėje netrūko nei šmaikščių nutikimų, nei asmeninių dramų. „Giminės medžio tyrimai atveria duris ir į labai sudėtingus likimus“, – sako jis.
„Prisimenu atvejį, kai vienam žmogui radau jo tėvo gimimo metriką. Tas žmogus net apsipylė ašaromis. Paklausus, kas taip sujaudino, jis atskleidė, kad rastas dokumentas yra tarsi pagarbos gestas tėvui, kuris buvo „mergos vaikas“ ir vaikystėje dėl to labai kentėjo. Pasirodo, santuoka neįvyko, nes nebuvo sutarta dėl kraičio – darbinio arklio. Nors vestuvės iširo, gimė nesantuokinis vaikas, kuris dėl to tarpukario laikų kaime patyrė daug išgyvenimų. Tuomet supratau, kad žmogus, rankose turėdamas savo tėvo gimimo metrikos kopiją, jautėsi tarsi ištaisęs tą seną istorinę skriaudą“, – jautria istorija dalijasi G. Dubonikas.
„Mūsų protėvių gyvenimai nebuvo tobuli, juose būta ir teisingų sprendimų, ir didelių klaidų. Tačiau šeimos istoriją prisiminkime kaip galima dažniau – per giminių susitikimus ar tiesiog prie pietų stalo su visa šeima ir ypač jauniausiais jos nariais. Tyrinėkime protėvių pasaulį, bandykime juos suprasti, o ne smerkti. Juk mūsų protėviai, nepaisant sunkumų, nepasidavė, ėjo pirmyn, perdavė gyvybės kibirkštį iš kartos į kartą“, – teigia specialistas, ragindamas uždegus Vėlinių žvakelę, visiems Amžinybėn išėjusiems saviesiems padėkoti už didžiausią iš jų gautą dovaną – gyvenimą.
