Rugsėjį, po dešimtmetį trukusio uždarymo dėl žemės drebėjimo, lankytojams vėl atverta viena svarbiausių Tolentino miesto vietų – Šv. Mikalojaus Tolentiniečio bazilikos Didžioji Šv. Mikalojaus koplyčia (Cappellone di San Nicola), kur vėl galima išvysti vieną reikšmingiausių XIV a. tapybos ciklų.
Atidarymo renginyje dalyvavo Markės regiono prezidentas Francesco Acquaroli (Frančeskas Akvarolis), Tolentino meras Mauro Sclavi (Mauras Sklavis), Mačeratos vyskupas Nazzareno Marconi (Nadzarenas Markonis), Markės regiono vykdomosios valdžios atstovė Silvia Luconi (Silvija Lukoni), Šv. Mikalojaus augustinų bendruomenės prioras t. Massimo Giustozzo (Masimas Džustocas) ir Italijos augustinų provincijolas t. Gabriele Pedicino (Gabrielė Pedičinas). Nuotoliniu būdu prisijungė ir 2016 m. žemės drebėjimo atstatymo darbų ypatingasis komisaras senatorius Guido Castelli (Gvidas Kastelis).
Mačeratos dailės akademijos Viduramžių meno istorijos dėstytoja profesorė Marta Paraventi skaitė paskaitą „Iš naujo atrasti Viduramžiai. Šv. Mikalojaus didžioji koplyčia vėl prabyla“.
Vienas reikšmingiausių XIV a. freskų ciklų
Pavadinimas „Šv. Mikalojaus didžioji koplyčia“ (Cappellone di San Nicola) vartojamas mažiausiai nuo XVIII a. ir siejamas su šventuoju Mikalojumi Tolentiniečiu, gimusiu 1245 m. Sant’Angelo in Pontano miestelyje ir mirusiu 1305 m. Tolentine.
Koplyčia yra pirmoji didelė seniausios augustinų vienuolyno dalies erdvė. Ji įrengta tarp bažnyčios choro ir XVII a. zakristijos, o iš pradžių čia buvo kapitulos salė.
Koplyčia labiausiai garsėja sienas ir kryžminį skliautą dengiančiu Džoto ir Riminio tapybos mokyklai priskiriamu freskų ciklu. Jis sukurtas XIV a. trečiajame dešimtmetyje ir, remiantis naujausiomis meno istorikų išvadomis, priskiriamas Riminio meistrams, vadovaujamiems Pietro da Rimini (Pjetras da Riminis).
Tai vienas didžiausių ir geriausiai išlikusių XIV a. pradžios tapybos ciklų. Dekoras driekiasi nuo skliautų iki sienų: keturiose skliauto dalyse pavaizduoti evangelistai kartu su Bažnyčios mokytojais, o ant sienų viena po kitos vaizduojamos Mergelės Marijos ir Kristaus gyvenimo scenos. Apatiniame registre vaizduojamas šv. Mikalojaus gyvenimas, o ties altoriumi – Nukryžiavimo scena.
Mačeratos vyskupas N. Marconi šią vietą pavadino „XIV amžiaus Markės Siksto koplyčia“. „Tai nepaprastai svarbus kūrinys ne tik meniniu, bet ir religiniu požiūriu: jis pateikia tikrą katechezę, viename pasakojime susiedamas Marijos, Kristaus ir šv. Mikalojaus gyvenimus ir taip padėdamas mums suprasti mūsų tikėjimo pagrindus. Ypač džiaugiamės, kad čia vėl galima melstis. Žmonės yra įpratę sustoti šioje koplyčioje ir prašyti šv. Mikalojaus pagalbos, todėl galimybė vėl tai daryti yra nuostabi žinia mums visiems“, – kalbėjo vyskupas.
Kokią žinią perduoda koplyčia?
„Kai įžengiame į Šv. Mikalojaus didžiąją koplyčią Tolentine, jos atvaizdai nėra skirti vien žiūrėti – jie yra atsakymas. Į baimę jie atsako viltimi, į kančią – artumu, į pasimetimą – tikėjimo keliu. Žmonių gyvenimo tikrovė čia susipina su išganymo istorija.
Čia taip pat matome vieną didžiųjų Viduramžių dvasingumo posūkių. Kristus čia jau nebe Christus Triumphans – šlovingasis Karalius, viešpataujantis ant kryžiaus, bet Christus Patiens – kenčiantis Kristus, kurio galva nuleista, o kūnas paženklintas skausmo. Toks Kristaus vaizdavimas įsitvirtino XIII a., taip pat ir dėl pranciškoniškojo dvasingumo, kvietusio apmąstyti Jėzaus žmogiškumą ir jo meilę, siekiančią iki pat gyvybės atidavimo.“
Paklaustas, ar ši žinia reikalauja ir žmogaus atsako, vyskupas teigė: „Koplyčia kviečia mus ne tik grožėtis XIV a. šedevru, bet ir pripažinti, kad mūsų pačių istorija su jos klausimais ir žaizdomis taip pat gali užmegzti dialogą su Kristaus istorija. O Christus Patiens atvaizde galime rasti giliausią atsakymą – Dievą, kuris nelieka nuošalyje nuo žmogaus skausmo, bet jį prisiima, išgyvena ir perkeičia į viltį.“
Pasak N. Marconi, koplyčios menininkai gebėjo Kristaus, Marijos ir šventųjų gyvenimo pasakojimą perteikti kaip išlaisvinančią žinią. „Įžengę į koplyčią suprantame, kad šventieji yra šalia mūsų“, – sakė jis.
„Vargdienių Biblija“
Paklaustas apie edukacinę freskų paskirtį, vyskupas pabrėžė, kad dabar koplyčia vėl gali atlikti savo „vargdienių Biblijos“ funkciją – būti vaizdiniu tekstu, prabylančiu į žmonių širdis ir perduodančiu tikėjimą bei viltį.
Profesorė M. Paraventi paaiškino ir patį pavadinimą Cappellone. Jis vartojamas todėl, kad tai labai didelė ir, svarbiausia, savarankiška koplyčia, atskirta nuo bažnyčios. Pasak jos, koplyčia buvo sumanyta kaip vieta, kurioje šv. Mikalojaus gyvenimo istorija būtų vaizduojama ne atskirai, bet kaip visos išganymo istorijos dalis.
Apatiniame freskų registre vaizduojami šv. Mikalojaus gyvenimo įvykiai nuo jo gimimo iki mirties kartu su to meto žmonėmis. Virš jų išdėstytos Mergelės Marijos ir Kristaus gyvenimo scenos, o skliautuose – evangelistai ir Bažnyčios mokytojai.
„Taigi šv. Mikalojus Tolentinietis tampa esmine išganymo istorijos dalimi. Tai nepaprastai svarbu, o tam kelią atvėrė tai, kas anksčiau įvyko Asyžiuje su Džotu, kur pagrindinis veikėjas buvo šv. Pranciškus. Taigi vaizduojamos jau ne vien Mergelės Marijos ir Kristaus istorijos, bet ir vyrų bei moterų, gyvenusių paprastose vietose, istorijos – jos tampa šventosios istorijos dalimi“, – aiškino profesorė.
Paklausta, ar Didžioji koplyčia reiškė savotišką meno revoliuciją, M. Paraventi atsakė: „Taip, tokią pačią, kokią Džotas įvykdė Asyžiuje. Tačiau tokių meninių pokyčių dar prieš Džotą siekė pranciškonai, o čia, Tolentine, tokį sumanymą įgyvendino to meto augustinų bendruomenė, palaikiusi ryšius su svarbiausiais augustiniškojo dvasingumo centrais Italijoje ir Europoje.“
Pasak profesorės, Didžiosios koplyčios freskos, kaip ir Asyžiaus bazilikos kūriniai, buvo būdas perduoti Biblijos pasakojimą žmonėms. „Būtent. Tai buvo būdas papasakoti ir tarsi įamžinti šv. Mikalojaus istoriją, kartu ją pateikiant Naujojo Testamento pasakojimo kontekste. Tai svarbu, nes išryškina šv. Mikalojaus Tolentiniečio asmenį ir suteikia jam centrinę vietą“, – kalbėjo M. Paraventi.
