Rugsėjo 26-ąją Kretingoje dainų ir giesmių autorė Angelė Joknytė švęs 40 metų kūrybos sukaktį – jubiliejinį vakarą ji pavadino „O viltis neapgauna…“. Keturis dešimtmečius jos giesmės lydi žmones maldoje, ieškant paguodos, vilties ir artumo su Dievu. Artėjant šiai sukakčiai „Laikmetis.lt“ su kūrėja kalbėjosi ne tik apie nueitą kelią, bet ir apie tai, kas vyksta daug tyliau – tarp žmogaus, kūrybos ir Dievo.
Angelė atvirai pasakoja apie dvasinę sausrą, kūrybos keliamas įtampas, viešumo naštą ir akimirkas, kai giesmė tampa vieninteliu vilties inkaru. „Šiandienos kūrėjams labiausiai norisi palinkėti ieškoti Gyvojo Dievo, iš kurio trykšta kūrybos šaltinis“, – sako viena iš šiuolaikinės krikščioniškos muzikos Lietuvoje pradininkių.
Viename interviu esi sakiusi apie savo kūrybą: „Gavai ir atidavei – nieko daugiau.“ Kaip per ilgus kūrybos metus keitėsi tavo supratimas, ką gauni iš Dievo ir ką esi pašaukta perduoti žmogui? Ar ši kūrybos dovana tau buvo ne tik džiaugsmas, bet ir kėlė įtampų?
Taip, aš tada, kiek pamenu, kalbėjau apie kūrybą kaip patarnavimą. Tikrai kartais norisi būti tik tarpininke, indu, neatimti ir nepridėti nieko nereikalingo, kad žodis pataikytų kaip dviašmenis kalavijas.
Kita vertus, šios mano giesmės nėra pranašystės, nors kartais pati sau išgiedu tai, ko dar nėra įvykę, bet kas nutinka vėliau. Tai, ką gaunu iš Dievo, neišvengiamai praeina pro mano širdies filtrą. Ir, žinoma, pasveriu, kiek galiu ir kiek noriu būti atvira, apgalvoju, išjaučiu patį perteikimo būdą, emociją, muzikinę dalį, kokie instrumentai tiktų.
Stengiuosi, kad pirmiausia tai būtų gyva ir aktualu man pačiai – ar tai būtų dėkojimas, ar šauksmas, ar prašymas, ar atgailos troškimas. Tada tai bus gyva ir klausytojui.
Neįsivaizduoju kūrybos be įtampų. Jau vien tai, kad niekas nestovi vietoje, kad reikia ir kad pati noriu keistis, vis labiau eiti į vidinę laisvę, priėmimą, susitaikymą, kelia tam tikrą įtampą.
Įtampą kelia ir viešumas. Labiau noriu būti nematoma, likti už kadro. Tam įrašai labai tinka – giesmės iškeliauja ir gyvena savo gyvenimą.
Kartais susiduriu ir su savo asmens idealizavimu – tai taip pat kelia įtampą. Esu visokia, su kasdienybės kovomis, pralaimėjimais ir pergalėmis.
Žvelgiant į tavo nueitą kūrybinį kelią, į akis krinta žanrų įvairovė – čia aptinkame dainuojamosios poezijos, roko, folk, world muzikos ir šlovinimo giesmių. Kaip tokioje kūrybinėje įvairovėje pavyksta išlaikyti savitą, atpažįstamą stilių?
Skirtingus žanrus galbūt atnešė sutikti žmonės, muzikantai, su kuriais teko bendradarbiauti, kartu kurti. Tikrai stebina, kiek daug aranžuotės variantų gali turėti viena, atrodytų, paprasta daina ar giesmė. Sunkiausia galbūt visa tai suvaldyti, atsilaikyti ir pasirinkti, kokiu rūbu ją apvilkti.
Buvo įdomu išbandyti naujus skambesius. Visai neseniai, ruošdamasi koncertui, perklausiau senus savo įrašus. Aptikau nemažai chaoso, skubėjimo, grubumo, bet, žinoma, ir daug gerų dalykų.
Noriu ieškoti grožio ir harmonijos, muzikos, atnešančios ramybę. Tačiau jokiu būdu ne migdančią ramybę, o tokią, kuri uždegtų troškimu gyventi, atneštų viltį.
Specialiai išlaikyti savito stiliaus nesistengiu. Tiesiog toks yra mano gyvenimas ir mano būdas kalbėti apie Dievą, savo santykį su Juo.
Tavo giesmėse daug tylos, švelnumo ir vidinio pokalbio su Dievu. Tačiau tikėjimo kelias neišvengiamai pažįsta ir dvejones, dvasinę sausrą, Dievo tylą. Kuo tokiais laikotarpiais tampa giesmė?
Kai išgyvenu dvasinę sausrą, tik atodūsius Dievui galiu siųsti, prašyti, kad suteiktų jėgų ištverti, išbūti, išlaukti, kad pasigailėtų.
Atsimenu, kažkada sunkiu laikotarpiu naktį kažkur viduje mane pažadino Arūno Raudonio giesmės motyvas: „Jėzau Tu, Jėzau Tu – kelias mano, gyvenimo tiesa, Jėzau Tu, Jėzau Tu, iš nevilties išgelbėjai mane.“ Ta silpna, kažkur viduje skambanti melodija tą akimirką buvo vienintelis vilties inkaras, už kurio galėjau laikytis.
Ir pati į maldą sudedu savo troškimus bei dejones, ne visada turinčias aiškią melodiją. Juk ir psalmėse aprašyti įvairiausi žmogaus tikėjimo kelionės laikotarpiai. Kaip gerai, kad visokie – ne tik tobuli ar išfiltruoti.
Sakralinės muzikos kūrėjas susiduria su ypatinga įtampa: viena vertus, jis kalba apie Dievą, kita vertus, į kūrinį neišvengiamai įdeda labai asmenišką patirtį. Kur baigiasi Angelės Joknytės asmeninė išpažintis ir prasideda giesmė, kuri jau priklauso visai tikinčiųjų bendruomenei?
Nežinau… Gal tada, kai bendruomenė ją priima, atpažįsta, gieda kartu.
Asmenine išpažintimi gal tik vieną savo giesmę pavadinčiau – „Atgailos giesmę“. Ją kūriau tikrai po ypatingos išpažinties. Netgi galėčiau pasakyti, kad kūrybą išgyvenau kaip gimdymą – net su fiziniais skausmais. Kas yra turėjęs tokią patirtį, tikrai supras.
Ten netgi ne visas tekstas mano – jis sukurtas pagal Lacrimos, poetės vienuolės Marijos Katiliūės žodžius ir šie žodžiai labai taiklūs.
Tokio bendradarbiavimo su Dievu kūryboje siekiu ir ilgiuosi. Tokio trokštu ir į tokį einu. Tai tarsi Dievo pabučiavimas, kurio niekaip negaliu pamiršti. Niekas kitas iki galo nenuramina ir netenkina. Ieškau To žvilgsnio, tos patirties, to susitikimo, kuris keičia.
Pakeliui, žinoma, gali gimti ir dainų apie vasarą, medžius ar paukščius. (šypsosi)
O kai giesmė gimsta, yra įrašoma ir atiduodama tikinčiųjų bendruomenei, ji tarsi jau nebe mano. Sakau „tarsi“, nes autorinės teisės vis dėlto lieka. (šypsosi)
Tavo giesmės ir dainos lydi žmones maldoje, išgyvenant netektis, ieškant vilties ar grįžtant prie Dievo. Ar tokios žmonių patirtys priverčia naujai pažvelgti į pačios sukurtą giesmę? Ką toks kūrinio gyvenimas kitų žmonių širdyse atskleidžia tau apie kūrėjo vaidmenį?
Labai svarbu ir brangu, kai žmonės dalijasi tuo, kaip viena ar kita giesmė jiems padėjo, paguodė. Tai kartu ir atsakomybė, ir patvirtinimas, kad nenustočiau kurti, kad to reikia.
Pagalvojus, juk net gražiai susodintos gėlės veikia žmogų – keičia aplinką, žmonių nuotaiką. O išdainuotas, išgiedotas žodis yra dar paveikesnis.
Manau, labai svarbu nesusireikšminti, nepasikelti į puikybę, neimti galvoti, kad galiu pati, be Jo. Toks požiūris jau labai arti tamsos.
Žmogus, kūrėjas gali daug. Tik labai svarbu, kurią pusę pasirenki, ar ieškai autentiškumo, ar nebėgi nuo savo šaknų, nuo tikrovės, ar klausi savęs: kaip yra iš tikrųjų, ką iš tikrųjų jauti?
Subtilus dalykas ta kūryba – ne visada pavyksta ją užčiuopti, išgirsti.
Esi viena iš šiuolaikinės krikščioniškos muzikos Lietuvoje pradininkių. Kaip per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė krikščioniškos muzikos vieta Bažnyčioje ir visuomenėje? Ko šiandienos kūrėjams labiausiai norisi palinkėti?
Kaip gerai, kad pasakei „viena iš“! Mūsų kartai teko ši malonė – gyventi Lietuvos atgimimo laikais, būti pradininkais, kurti naujai ir drąsiai.
Tikrai ne visos krikščioniškos giesmės tinka liturgijai, ir turbūt gerai, kad ne kiekvieną triukšmą galima pavadinti šlovinimu, ypač bažnyčioje. Džiugu, kad kai kuriose bendruomenėse gyvas ir tradicinis, kantičkų giedojimas. Viską galima suderinti. Giesmė, manau, turi kviesti maldai, šlovinimui, dėkojimui, uždegti širdį ieškoti Dievo.
Galbūt Bažnyčioje trūksta erdvės, kurioje šią kūrybą būtų galima parodyti, ja pasidalyti. Visuomenėje – tuo labiau, nes krikščioniška kūryba yra nišinė. Kai kurios giesmės tinka adoracijai. Krikščioniška muzika taip pat skamba rekolekcijose, stovyklose, o jeigu parapija atvira, rengiami ir koncertai. Kuriančius krikščionis tokiam pasidalinimui dar kiekvienais metais sukviečia ekumeninis krikščioniškos muzikos festivalis „Sielos”, kuris pastaruosius penkis metus vyksta Palangoje, o šių metų rudenį jam sukanka 25 metai. Kuo ne stebuklas?!
Per pastaruosius dešimtmečius sukurta tikrai nemažai gražių ir gerų giesmių, chorinės bei instrumentinės muzikos, nemažai užsienio autorių giesmių išversta į lietuvių kalbą. Tai labai džiugina.
Šiandienos kūrėjams labiausiai norisi palinkėti ieškoti Gyvojo Dievo, iš kurio trykšta kūrybos šaltinis, ieškoti savęs Jame, pažinti save, gyventi tikrą ir nesumeluotą gyvenimą, ieškoti autentiško skambesio ir gyvų temų, aktualių šiandien. Ir kad truputį skaudėtų… dėl žmonių, dėl karų ir dėl to, kad Meilė nemylima.
Dėkui už pokalbį.
Kviečiame į Angelės Joknytės giesmių ir dainų vakarą.
