Po beveik trejų metų pertraukos karo nuniokotame Gazos Ruože šią savaitę duris vėl atvėrė katalikiška mokykla.
Šventosios Šeimos mokykla, veikianti prie vienintelės Gazos katalikų bažnyčios, priklausančios Šventosios Šeimos parapijai, rugsėjo 15 d. priėmė apie 1 000 mokinių, pranešė katalikų paramos organizacija „Pagalba vargstančiai Bažnyčiai“ (ACN).
Šventosios Šeimos parapijos klebonas kunigas Gabrielis Romanellis (Gabrielis Romanelis) Gazą aplankiusiai ACN delegacijai teigė besitikintis, kad mokyklos atidarymas mokiniams ir jų šeimoms „padės bent šiek tiek sugrąžinti normalumo jausmą“, nors „Gazoje niekas nėra normalu“.
„Gazoje beveik nėra vietos, kuri nebūtų sunaikinta – griuvėsiai visur, – kalbėjo Romanellis. – Tačiau labai stengėmės, kad mokykla būtų švari ir saugi aplinka, kurioje tiek daug išgyvenę vaikai galėtų jaustis saugūs.“
„Gazoje beveik nėra vietos, kuri nebūtų sunaikinta – griuvėsiai visur, – kalbėjo Romanellis. – Tačiau labai stengėmės, kad mokykla būtų švari ir saugi aplinka, kurioje tiek daug išgyvenę vaikai galėtų jaustis saugūs.“
ACN delegacija lankėsi Gazoje siekdama įvertinti vietos poreikius tebesitęsiant karui su Izraeliu.
Didžioji dalis maždaug 1 000 mokyklos mokinių yra musulmonai, nurodė Jeruzalės Lotynų patriarchato Projektų plėtros biuro direktorius George’as Akroushas (Džordžas Akrušas). Krikščionys sudaro apie 13 proc. mokyklos mokinių.
„Pirmą kartą visi krikščionys mokiniai Gazoje mokysis kartu vienoje krikščioniškoje mokykloje, – pažymėjo Akroushas. – Tai padeda stiprinti bendruomeniškumą ir rodo, kad Bažnyčia tebėra šalia jų ir lydi juos per visa tai, ką jie išgyvena.“
Anksčiau Gazoje veikė penkios krikščioniškos mokyklos: trys katalikiškos, viena evangelikų protestantų ir viena stačiatikių.
Romanellis išreiškė viltį, kad vėl atidaryta mokykla vietos bendruomenei, patyrusiai tiek daug kančių, taps „šviesa tamsoje“.
„Visi Gazoje yra patyrę didžiulę traumą“, – pabrėžė kunigas. Pasak jo, mokykloje įgyvendinama psichosocialinės pagalbos programa, kuri taps svarbia darbo ne tik su vaikais, bet ir su mokytojais dalimi. Daugelis pedagogų, anot Romanellio, yra taip stipriai paveikti patirtų traumų, kad, rodos, nebėra tie patys žmonės, kuriuos pažinojo prieš prasidedant karui.
Kunigas tikisi, kad į nuniokotą Gazą grįžtantys gyventojai, matydami uniformuotus mokinius einančius į mokyklą, „pamatys, kad yra ateitis“.
Romanellis taip pat pasakojo, kad sekmadieniais po Mišių veža šeimas prie jūros, „nors jūros vanduo prie paplūdimio pilnas nuolaužų – visur Gazoje pilna nuolaužų“, nes norima, kad šeimos turėtų bent šiek tiek laiko poilsiui.
„Gazos poreikiai milžiniški“, – pažymėjo kunigas. Pasak jo, mokiniai prašė, kad mokykla liktų atvira ir po pamokų, kad būtų galima rengti popamokinę veiklą, nes, jų žodžiais, „mes neturime ką veikti ir neturime kur eiti“.
