Rugsėjo 14–17 d. Puchberge prie Velso, Austrijoje, vyksta tarptautinis simpoziumas „Formuojant sinodiškumą Europoje: nuo vizijos iki veiksmų gairių“, kurį globoja Europos Vyskupų konferencijų taryba (CCEE). Į susitikimą susirinko apie 180 Bažnyčios atstovų, teologų ir sinodinio proceso ekspertų iš daugiau kaip 30 Europos šalių.
Simpoziumas yra vienas iš etapų rengiantis 2028 m. pavasarį numatytai Europos bažnytinei asamblėjai. Ji savo ruožtu taps vienu iš pasirengimo etapų tų pačių metų spalį vyksiančiai pasaulinei Bažnyčios asamblėjai.
Per susitikimo atidarymą kalbėjo iš Romos atvykusi Sinodo generalinio sekretoriato pasekretorė ses. Nathalie Becquart, CCEE pirmininkas Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, Klagenfurto vyskupas Josefas Marketzas ir Linco katalikiškojo universiteto prorektorė Klara Csiszar. Pirmąją dieną užbaigė Mišios, kurioms vadovavo CCEE vicepirmininkas Belgrado arkivyskupas kardinolas Ladislavas Nemetas.
Rugsėjo 15-osios programa skirta temai „Keisti Europą: klausytis mūsų žemyno gyvenimo“. Dalyviai aptaria šiandienos Europos tikrovę – jos turtingą kultūrinį paveldą, bet kartu ir žaizdas, konfliktus bei visuomenę skiriančias įtampas. Šiame kontekste sinodinė Bažnyčia siekia kurti erdvę, kurioje sudėtingų klausimų nevengiama, bet mokomasi klausytis vieniems kitų ir kurti viltį.
Rugsėjo 16-ąją numatytos diskusijos apie Bažnyčios atsinaujinimą ir jos misijos formavimą. Bus svarstoma, kaip į Bažnyčios gyvenimo vertinimą ir sprendimų priėmimą įtraukti kiekvieną pakrikštytąjį ir ką daryti, kad Bažnyčia šiandienos Europoje kuo geriau vykdytų savo misiją.
Dar prieš simpoziumo pradžią apie jo reikšmę Vatikano radijo vokiečių redakcijai kalbėjo Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas, Miunsterio vyskupas Heineris Wilmeris. Jo teigimu, Europai šiandien ypač reikia vienybės, nes žemynas tampa vis sudėtingesnis ir labiau fragmentuotas, o didėjantis susiskaldymas gali paskatinti tarpusavio konfliktus.
Pasak vyskupo, Europai reikia Evangelijos teikiamos krypties, o tai įmanoma tik tuomet, kai Bažnyčia keliauja kartu ir iš tiesų yra sinodinė. Iš susitikimo Austrijoje jis tikisi didesnio europiečių artumo, stipresnio europiečių krikščioniškos bendrystės jausmo ir mažesnio užsidarymo savo nacionaliniame akiratyje.
„Norėčiau, kad būtume mažiau užsidarę savo nacionaliniame akiratyje, o iš tiesų klausytumės vieni kitų – kad Šiaurės Europos žmonės klausytųsi Pietų Europos žmonių, Vakarų žmonės – Rytų. Kad suvoktume save kaip vieną didelę Europos žmonių šeimą“, – kalbėjo vyskupas Wilmeris.
„Norėčiau, kad būtume mažiau užsidarę savo nacionaliniame akiratyje, o iš tiesų klausytumės vieni kitų – kad Šiaurės Europos žmonės klausytųsi Pietų Europos žmonių, Vakarų žmonės – Rytų. Kad suvoktume save kaip vieną didelę Europos žmonių šeimą“, – kalbėjo vyskupas Wilmeris.
Jis pripažino, kad vietinės Bažnyčios Europoje labai skiriasi, o Vokietijos Bažnyčia kitų kartais vertinama kaip pernelyg skubanti į priekį. Tačiau, jo teigimu, būtent dėl šių skirtumų reikia dar labiau ugdyti klausymosi kultūrą, mokytis vieniems iš kitų, skirti laiko geriau pažinti kaimynines vyskupijas ir Bažnyčias, rūpintis vieniems kitais ir nesistengti pavieniui eiti greičiau už kitus.
Paklaustas apie kritiką, kad Vokietijos katalikai sinodiškumo idėją galėjo panaudoti anksčiau svarstytoms reformoms įgyvendinti, Wilmeris pabrėžė, jog visos Bažnyčios sinodinio proceso nereikėtų tapatinti su anksčiau Vokietijoje prasidėjusiu panašiai pavadintu procesu. „Esame sinodinė Bažnyčia ir privalome būti sinodinė Bažnyčia, nes tokia yra Jėzaus valia“, – sakė jis. Kartu vyskupas pabrėžė, kad Bažnyčia nuolat keitėsi nuo pat Jėzaus laikų, todėl atsinaujinimo nereikia bijoti: būtina kūrybingai ieškoti būdų, kaip šiandien tinkamai skelbti Evangeliją ir būti arti žmogaus.
