Prieš penkerius metus, 2021 m. rugsėjo 12 d., Šiluvoje šv. Mišių metu buvo iškilmingai paskelbta Šiluvos deklaracija, kurią perskaitė Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas.
Per šiuos penkerius metus šis dokumentas tapo savotišku kertiniu akmeniu prigimtinės tiesos apie žmogų, šeimą, gyvybę ir visuomenę gynėjams Lietuvoje.
Deklaracijoje išsakytos nuostatos neapsiribojo vien to meto visuomeninėmis diskusijomis – jos išliko aktualios ir šiandien, kai iš naujo keliami klausimai apie žmogaus prigimtį, santuokos ir šeimos sampratą, žmogaus gyvybės vertę bei tėvų teisę auklėti savo vaikus.
Praėjus penkeriems metams nuo deklaracijos paskelbimo, kyla klausimas, kokį pėdsaką ji paliko Lietuvos Bažnyčios ir visuomenės gyvenime. Ar jos iškelti principai tapo realiu orientyru sprendžiant šiandienos moralinius ir politinius klausimus, ar liko daugiausia simboliniu 2021-ųjų dokumentu?
Šiluvos deklaracijos penkmetis suteikia progą ne tik prisiminti jos atsiradimo aplinkybes, bet ir iš naujo perskaityti dokumentą dabarties Lietuvos kontekste – įvertinti, kas per penkerius metus pasikeitė ir kokie jos keliami klausimai šiandien tapo dar aktualesni.
Kasmet prieš Šilinių atlaidus Šiluvoje rengiamos konferencijos, į kurias renkasi katalikų intelektualai, visuomenininkai ir politikai. Jose apmąstomos Šiluvos deklaracijoje iškeltos idėjos, jų reikšmė Lietuvos visuomenei ir aktualumas šiandienos kultūrinių, socialinių bei politinių iššūkių akivaizdoje. Šių konferencijų globėjas – Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas.
Būtent su juo ir kalbėjomės apie Šiluvos deklaracijos reikšmę, jos aktualumą šiandien ir tai, kas pasikeitė per penkerius metus nuo jos paskelbimo.
Kodėl apskritai reikėjo paskelbti Šiluvos deklaraciją?
Šiluvos deklaracija atsirado iš rūpesčio – kad mūsų visuomenėje, kalbant apie žmogų, jo orumą, šeimą, laisvę ir teises, neprarastume pačios žmogaus prigimties kaip atspirties taško. Įstatymai ir politiniai sprendimai yra labai svarbūs, tačiau jie patys nesukuria tiesos apie žmogų.
2021 metais buvo matyti, kad visuomenėje vis labiau skiriasi ne tik politinės nuomonės, bet ir pats supratimas, kas yra žmogus, šeima, laisvė, teisė ir tiesa. Todėl norėjosi priminti pamatinius dalykus: žmogaus gyvybė yra neliečiama, šeima nėra vien socialinis susitarimas, tėvai turi pirmutinę teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, o sąžinės, religijos ir žodžio laisvė yra būtinos žmogaus orumui.
Šiluvos deklaracija yra kvietimas iš naujo susimąstyti apie pamatus, ant kurių statome savo valstybę. Ji nėra skirta suskirstyti žmones į „savus“ ir „kitus“. Priešingai – jos tikslas yra ieškoti to, kas mus, nepaisant mūsų skirtingų įsitikinimų, gali suvienyti.
2021 m. paskelbta Šiluvos deklaracija pabrėžė žmogaus gyvybės, prigimtinės šeimos, tėvų teisių ir sąžinės, religijos bei žodžio laisvės svarbą. Kaip šiandien, praėjus penkeriems metams, vertinate jos aktualumą?
Man atrodo, kad šiandien ji tapo dar aktualesnė negu 2021 metais. Per penkerius metus dar labiau išryškėjo čia skelbiamų principų svarba.
Šiandien vis dažniau susiduriame su klausimu: kas apskritai yra tiesa apie žmogų? Ar žmogaus prigimtį mes atrandame, ar ją galime laisvai susikurti? Ar laisvė reiškia galimybę pasirinkti bet ką, ar vis dėlto tikroji laisvė yra gebėjimas pasirinkti tai, kas atitinka tiesą apie žmogų?
Būtent čia slypi vienas svarbiausių mūsų laikmečio iššūkių. Jeigu tiesa tampa vien mano asmeninio pasirinkimo ar mano dabartinės savijautos klausimu, tada ilgainiui tampa labai sunku susitarti net dėl pačių pagrindinių dalykų. O jeigu nebesutariame, kas yra žmogus ir kas yra jo gėris, labai sunku kalbėti ir apie teisingus įstatymus.
Šiluvos deklaracijos aktualumas šiandien yra ne mažesnis. Ji primena, kad žmogaus teisės negali būti atskirtos nuo klausimo, kas yra pats žmogus. Ir kad laisvė turi būti siejama su tiesa, o tiesa – su žmogaus orumu ir gėriu.
Deklaracijoje teigiama, kad valstybės įstatymai turi saugoti tiesą apie žmogaus prigimtį, o ne ją keisti. Kokie dabartiniai politiniai ar teisiniai procesai Lietuvoje, Jūsų nuomone, labiausiai prieštarauja šiam principui?
Bažnyčia neturėtų tapti kurios nors politinės stovyklos dalimi. Jos uždavinys yra ne pasakyti, už kurią partiją balsuoti, bet priminti principus, kurių turėtų laikytis bet kuri valdžia.
Pirmiausia tai žmogaus prigimties klausimas. Jei žmogaus prigimtį redukuojame į vien subjektyvų apsisprendimą, tada kyla klausimas, kas yra žmogus, jo tapatybė, jo santykiai? Ar tai visiškai priklauso nuo individualaus apsisprendimo, ar egzistuoja kokia nors objektyvi žmogaus prigimtis, kurią valstybė turėtų gerbti?
Antra, neramina situacijos, kai tėvų teisė auklėti savo vaikus gali būti suprantama kaip antraeilė, palyginti su valstybės ar kitų institucijų teise spręsti, kokios vertybės vaikui turi būti perteikiamos.
Trečia – labai svarbus yra sąžinės ir žodžio laisvės klausimas. Demokratija nėra vien teisė balsuoti. Demokratija reiškia ir teisę nesutikti, teisę kelti nepatogius klausimus, teisę remtis savo religiniu ar moraliniu įsitikinimu ir dėl to nebūti pašalintam iš viešojo dialogo.
Manau, čia turime būti labai principingi, bet kartu ir labai pagarbūs. Laisvė, kurią giname sau, yra ginama ir tam, kuris su mumis nesutinka.
Ar Šiluvos deklaracija tapo realia Bažnyčios ir tikinčiųjų veikimo gaire, ar liko daugiau simboliniu dokumentu? Kokių konkrečių darbų ji paskatino?
Šiluvos deklaraciją matau kaip vieną iš impulsų Bažnyčiai nuosekliau kalbėti apie žmogaus orumą, gyvybę, šeimą, tėvų atsakomybę, sąžinės laisvę ir krikščionių atsakomybę už visuomenę. Tačiau kartu turime pripažinti: deklaracijos paskelbimas pats savaime nieko neišsprendžia.
Jeigu norime, kad ji nebūtų vien simbolinis dokumentas, jos mintys turi virsti konkrečiu darbu – šeimų stiprinimu, pagalba tėvams, jaunimo ugdymu, pagarba žmogaus gyvybei, pagalba krizėje atsidūrusioms motinoms ir šeimoms, pilietiniu ugdymu, krikščionių įsitraukimu į visuomenės gyvenimą.
Taip pat labai svarbu, kad tikintieji ne tik reikalautų savo teisių, bet ir patys prisiimtų atsakomybę už visuomenę. Krikščionio dalyvavimas viešajame gyvenime neturėtų apsiriboti protestu prieš tai, kas nepatinka. Jis pirmiausia turi klausti: ką aš galiu padaryti, kad mano šeima, mano bendruomenė, mano miestas ir mano valstybė būtų labiau paremti tiesa, teisingumu ir solidarumu.
Dokumente kalbama ne tik tikintiesiems, bet ir visai visuomenei. Kaip Bažnyčia galėtų įtikinamai pristatyti šias nuostatas sekuliarioje ir pasaulėžiūriškai įvairioje visuomenėje, kad jos būtų suprastos ne kaip draudimų aprašas, o kaip pasiūlymas žmogaus ir bendrojo gėrio labui?
Manau, kad čia yra vienas svarbiausių šiandienos Bažnyčios uždavinių. Turime išmokti kalbėti ne vien tuo, kam mes prieštaraujame, bet ir dėl ko mes esame.
Krikščionybė nėra pirmiausia draudimų sistema. Ji prasideda nuo žinios, kad kiekvienas žmogus yra vertingas, kad jo gyvybė turi prasmę, kad žmogus nėra vien biologinė ar socialinė būtybė, kad šeima yra erdvė, kurioje žmogus pirmiausia patiria meilę ir atsakomybę, o laisvė nėra vien galimybė daryti tai, ką nori.
Todėl Bažnyčia turi ne tik sakyti „ne“, bet labai aiškiai parodyti, kokį „taip“ ji siūlo.
Kai kalbame apie gyvybę, turime kalbėti apie visuomenę, kurioje silpnas žmogus nėra našta. Kai kalbame apie šeimą, turime kalbėti apie meilę, ištikimybę, atsakomybę ir vaikų saugumą. Kai kalbame apie tėvų teises, turime kalbėti apie tėvų pareigą ir atsakomybę. Kai kalbame apie religijos ir sąžinės laisvę, turime ginti ne tik savo teisę tikėti, svarbu parodyti kaip ši teisė gina visuomenę nuo totalitarizmo pagundų ir saugo demokratiją.
Viešajame diskurse šiandien per daug greitai vieni kitus suskirstome į stovyklas. Krikščioniškas liudijimas turi parodyti, kad galima tvirtai laikytis savo įsitikinimų ir kartu gerbti kitą žmogų.
Šiluvos deklaracijos žinią šiandien sutraukčiau į vieną sakinį: ji kviečia ieškoti, kas žmogui ir visuomenei iš tiesų yra tikrasis gėris. O tai jau yra ne vien Bažnyčios klausimas. Tai yra klausimas apie mūsų visuomenės ateitį.
