1999 m. pradėjus vadinamąjį Bolonijos procesą, visoje Europoje imta vykdyti aukštojo mokslo reformą, kurios tikslas buvo sukurti bendrą Europos aukštojo mokslo erdvę (EHEA). Siekta, kad studijos skirtinguose universitetuose būtų lengviau palyginamos, todėl buvo įdiegta pakopinė studijų sistema – bakalauro, magistro ir doktorantūros studijos.
Teologai nuo diplomo studijų perėjo prie magistro kvalifikacinio laipsnio. Suvienodinus studijų tvarką taip pat siekta palengvinti studentų ir dėstytojų judėjimą tarp Europos aukštųjų mokyklų. Europos kreditų perkėlimo ir kaupimo sistema (ECTS) turėjo užtikrinti skaidrų studijų rezultatų įskaitymą, o bendri standartai – padėti vertinti ir gerinti dėstymo kokybę.
2026 m. rugsėjį Austrijos Haago mieste vykusios Tarptautinės teologijos vasaros akademijos metu Bolonijos procesą kritiškai įvertino Heiligenkreuzo aukštosios mokyklos rektorius Wolfgangas Klausnitzeris (Volfgangas Klausniceris). Jis pats studijavo Insbruke, Paryžiuje, Oksforde ir Tokijuje. Dirbęs kunigų seminarijoje vicerektoriumi ir rektoriumi, 1994 m. tapo Bambergo universiteto fundamentaliosios teologijos ir ekumenizmo profesoriumi.
2007–2016 m. jis buvo Viurcburgo universiteto fundamentaliosios teologijos ir lyginamosios religijotyros ordinarinis profesorius. Tuo pat metu Viurcburge buvo įgyvendinamas Bolonijos procesas. 1996–2020 m. Klausnitzeris taip pat buvo Bambergo katedros kapitulos narys. Heiligenkreuzo aukštojoje mokykloje jis dėsto nuo 1990 m.: iš pradžių kaip neetatinis profesorius, nuo 2007 m. – kaip kviestinis profesorius, nuo 2016 m. vadovauja Sisteminės teologijos institutui, o nuo 2023 m. yra šios aukštosios mokyklos rektorius.
Klausnitzerio vertinimu, Bolonijos proceso idėja savaime buvo „visai nebloga“. Pagrindinis sumanymas buvo tam tikra prasme atgaivinti viduramžių universiteto modelį. Siekta, kad būtų galima nesunkiai keisti studijų vietą ir pripažinti skirtinguose universitetuose įgytus studijų rezultatus.
Tačiau, jo teigimu, šis planas „dramatiškai žlugo“. Nepavyko pasiekti, kad visuose Europos universitetuose būtų siūlomi tokio paties pavadinimo ir turinio moduliai. Todėl šiandien studijų rezultatų įskaitymas, pasak jo, iš tiesų tapo sunkesnis nei anksčiau. Skirtingų universitetų moduliai taip skiriasi, kad kai kuriais atvejais jų apskritai neįmanoma įskaityti, nes kiekvienas universitetas eina savu keliu.
Bolonijos procesu iš esmės siekta priversti profesorius bendradarbiauti ir tarpusavyje susieti skirtingų studijų disciplinų turinį. Anksčiau kiekvienas profesorius skaitydavo savo dalyko paskaitas ir studentus iš to dalyko egzaminuodavo vienu egzaminu. Įgyvendinus Bolonijos reformą atskirų disciplinų egzaminus pakeitė kelių sričių turinį apimantys modulių egzaminai.
Pavyzdžiui, į bendrą modulį „Jėzus Kristus ir Dievo karalystė“ gali būti įtrauktos susijusios disciplinos – biblinė teologija, istorinė teologija ir sisteminė teologija. Už tokį modulio egzaminą bendrai atsako, pavyzdžiui, egzegezės, Bažnyčios istorijos ir dogmatikos profesoriai. Sumanymas buvo toks, kad skirtingų disciplinų dėstytojai prieš egzaminą susėstų ir aptartų egzamino medžiagą. Tačiau, Klausnitzerio teigimu, praktiškai tai beveik niekada nevyksta.
Bolonijos proceso idėja savaime buvo „visai nebloga“. Pagrindinis sumanymas buvo tam tikra prasme atgaivinti viduramžių universiteto modelį.
Tačiau šis planas „dramatiškai žlugo“.
Siekiant išvengti daugybės egzaminų, visą modulio egzaminą dažnai vykdo tik vienas iš susijusių profesorių. Prieš egzaminą jis iš kitų dėstytojų, kurių dalykų medžiaga įtraukta į modulį, gauna lapą, kuriame nurodoma, kokia knyga buvo nagrinėta per paskaitas, arba pateikiamas paskaitų planas. Praktikoje studentai dažnai ruošiasi tik egzaminuojančio profesoriaus dėstytai medžiagai, o kitų dalykų medžiagos visai nesimoko.
„Kaip man tokiu atveju egzaminuoti?“ – klausė Klausnitzeris. Pasak jo, iš 20 minučių trukmės egzamino 15–17 minučių tenka jo paties dėstomam dalykui, o per likusias kelias minutes tik trumpai paliečiamos kitos disciplinos.
Kituose fakultetuose modulio egzaminą kartais vykdo du profesoriai, tačiau ir toks egzaminas gali apimti tris ar keturias teologijos disciplinas. Klausnitzerio teigimu, problema ta, kad profesoriams tenka egzaminuoti mišrų kelių disciplinų turinį, nors jie neturi atitinkamos dalykinės kompetencijos. „Kaip egzegetas gali egzaminuoti iš Bažnyčios istorijos, liturgistas – iš kanonų teisės, o socialinės etikos specialistas – iš dogmatikos?“ – klausė jis.
Anksčiau, pasak rektoriaus, būta savotiškų „universalių genijų“, išmanančių visas teologijos disciplinas, tačiau šiandien taip nebėra. „Idėja, kad egzaminuotojas tikrintų studentą iš kito kolegos dėstytos medžiagos, paprasčiausiai žlunga, nes ta medžiaga yra pernelyg specializuota. Ką aš tuomet galiu rimtai egzaminuoti? Tai jau ne universiteto, o suaugusiųjų švietimo centro lygis“, – teigė Klausnitzeris.
Anksčiau taip pat pasitaikydavo skundų, kad studentas nebuvo išklausęs paskaitų tam tikromis konkrečios disciplinos temomis. Tokiais atvejais prieš egzaminą būdavo galima susitarti ir tų temų iš anksto neįtraukti. Tačiau pagal dabartinę sistemą, Klausnitzerio teigimu, „visiškai sąmoningai net ištisos disciplinos studijuojamos labai siaurai, nes žinoma, kad jos nebus atskirai išsamiai tikrinamos“. Jo vertinimu, pati sistemos konstrukcija neužtikrina, kad studentai būtų geriau pasirengę nei anksčiau – veikiau priešingai.
Priešingai pirminiam Bolonijos proceso tikslui, pasak Klausnitzerio, dabar sunkiau ir pakeisti studijų vietą. Anksčiau studentai trečiaisiais studijų metais neretai išvykdavo į kitą universitetą. Teologijos studentams, ypač seminaristams, per vadinamuosius laisvuosius semestrus būdavo rekomenduojama studijuoti užsienyje. Dabar dėl modulių sistemos tai, anot rektoriaus, nebeįmanoma. Užsienyje dažnai nepavyksta rasti palyginamų modulių, todėl blogiausiu atveju gali tekti laukti dar dvejus metus, kol reikiamas modulis vėl bus pasiūlytas.
Dar viena problema, pasak Klausnitzerio, yra studijų „sumokyklinimas“ – varžantis tvarkaraštis nepalieka vietos klausyti kitų fakultetų paskaitų. Dėl organizacinių priežasčių taip pat nebeįmanoma rengti bendrų paskaitų studentams, studijuojantiems visą teologijos programą, ir būsimiems katalikų tikybos mokytojams. Profesorių dėstymo krūvis dėl to gali išaugti nuo devynių iki 14 ar 15 valandų. Tai taip pat trukdo profesoriams rengti specialius kursus konkrečiomis, į egzaminų programą neįtrauktomis temomis.
Klausnitzeriui nesuprantama ir tai, kodėl Vatikanas prisidėjo prie Bolonijos proceso. Kadangi medicinos, teisės ir kai kurių kitų sričių studijos Bolonijos proceso neperėmė, jo manymu, ir teologai galėjo nuo jo atsiriboti. Tačiau Vatikanas, anot jo, „nedvejojo ir buvo vienas pirmųjų, prisidėjusių prie šio proceso“. Klausnitzerio įsitikinimu, buvo svarių ir suprantamų argumentų, kodėl teologijos studijoms vertėjo pasirinkti kitą kelią.
Pasak Klausnitzerio, nors Bolonijos procesas žlugo, iš dabartinės sistemos jau nebeįmanoma paprastai pasitraukti. Todėl dabar reikėtų pripažinti jos sunkumus ir mėginti bent kai ką pataisyti. Pirmasis žingsnis galėtų būti vienodi teologijos modulių pavadinimai, tas pats jų turinys ir tos pačios į juos įtrauktos disciplinos visoje Europoje.
Tačiau Klausnitzeris ir čia nusiteikęs skeptiškai: „Europoje tai žlugs. Tai matome ir Europos Sąjungoje: jei dvi šalys pasako „ne“, reikalas baigtas.“
Grįžti prie ankstesnių diplomo studijų taip pat, jo nuomone, nebepavyks. Belieka „sukąsti dantis ir tęsti“, dėl ko Klausnitzeris apgailestauja: „Mano nuomone, tokiu būdu šiek tiek pametėme iš akių pačią universiteto esmę. Dabartinės studijos primena mokyklinę sistemą su nustatytais reikalavimais. Profesoriaus laisvė skaityti specialų kursą, taip pat galimybė peržengti savo disciplinos ribas ir gilintis į kitas sritis – vien dėl laiko apribojimų Bolonijos proceso sąlygomis tai nebeįmanoma.“
Klausnitzeris teigė per visą savo gyvenimą universitete nesutikęs nė vieno profesoriaus, kuris Bolonijos procesą laikytų sėkmės istorija. Anot rektoriaus, apie Bolonijos procesą paklausti kolegos tik supratingai nusišypso: esą dabar tiesiog reikia su tuo susitaikyti ir gyventi, tačiau tai jau nebėra „universitetas“.
Jo žiniomis, vienintelis visiškai iš šios sistemos pasitraukęs akademikas buvo Mainco egzegetas Mariusas Reiseris (Mariusas Raizeris), kuris 2009 m., būdamas 54 metų, atsisakė Naujojo Testamento profesoriaus pareigų Mainco universitete. Visi kiti, nepaisydami nepasitenkinimo, prisitaikė prie susiklosčiusių aplinkybių.
Vis dėlto Klausnitzeris nemano, kad atsakingi asmenys ryžtųsi visą Bolonijos procesą panaikinti ir grįžti į pradinį tašką, nes tai jiems būtų pernelyg didelė gėda, nors, jo manymu, būtų puiku, jei taip nutiktų.
