Tarptautinė teologijos komisija rugsėjo 2 d. paskelbė dokumentą „Rūpintis mūsų bendrais namais – atsakingas ir broliškas atsakas Trejybiniam Dievui“, kuriame ekologinė krizė nagrinėjama krikščioniškojo tikėjimo šviesoje ir raginama į ekologinį atsivertimą. Daugiau kaip 29 tūkst. žodžių tekstui liepą pritarė komisijos narių dauguma; jis buvo pristatytas popiežiui Leonui XIV, o leidimą paskelbti suteikė Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas kardinolas Víctoras Manuelis Fernándezas (Viktoras Manuelis Fernandesas).
Dokumente pabrėžiama, kad rūpinimasis kūrinija nėra vien aplinkosaugos ar socialinis klausimas – jis turi ir teologinį matmenį, nes žmogaus elgesys su kūrinija atskleidžia bei formuoja jo santykį su Dievu. Dokumento tikslas – ekologinės krizės akivaizdoje padėti iš naujo atrasti teologinius rūpinimosi bendrais namais pagrindus ir pasiūlyti gaires tolesniems apmąstymams, kylantiems iš suvokimo, kad pareiga rūpintis kūrinija yra įrašyta į Dievo kūrimo planą.
Praėjus daugiau kaip dešimtmečiui nuo popiežiaus Pranciškaus enciklikos „Laudato Si’“, komisija siūlo tikslesnę formuluotę nei „ekologinė nuodėmė“ – „nuodėmė prieš kūriniją ir Kūrėją“. „Siūlome šią nuodėmę prieš mūsų bendruosius namus suprasti kaip „nuodėmę prieš kūriniją ir prieš Kūrėją“, nes ji pažeidžia Dievo Kūrėjo numatytą kūrinijos prasmę“, – teigiama dokumente. Žmogus, nepakankamai išmintingai ir toliaregiškai rūpindamasis bendraisiais namais, pažeidžia savo santykį su Dievu, artimu ir pačia kūrinija, o skaudžiausias pasekmes dažnai patiria vargingiausieji ir ateities kartos.
Pirmajame iš trijų dokumento skyrių dėmesys skiriamas Trejybiniam Dievui ir krikščioniškam kūrinijos supratimui. Teigiama, kad visa kūrinija turi Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios įspaudą, todėl ekologiniai klausimai neišvengiamai turi religinį matmenį. Dokumente remiamasi plačia krikščioniškosios tradicijos linija – minimi šv. Pranciškus Asyžietis, šv. Kryžiaus Jonas, šv. Augustinas Hiponietis, šv. Hildegarda Bingenietė, šv. Bonaventūras ir šv. Tomas Akvinietis. Taip pat svarstoma, kaip Didžiojo sprogimo teorija ir kvantinė fizika gali būti suderinamos su tikėjimu.
Antrajame skyriuje nagrinėjami žmogaus santykiai su Dievu, kitais žmonėmis ir kūrinija, pabrėžiant integralios antropologijos svarbą. Ji padeda išvengti dviejų kraštutinumų – „grobuoniško antropocentrizmo“, kai kūrinija laikoma vien išnaudoti skirta nuosavybe, ir radikalaus biocentrizmo ar ekocentrizmo, neigiančio išskirtinį žmogaus statusą kūrinijoje.
Dokumente pažymima, kad kraštutinį antropocentrizmą skatina technokratinė paradigma, dėl kurios nukenčia tiek aplinka, tiek vargingiausiai gyvenantys žmonės. Tačiau ir priešingas kraštutinumas gali sumenkinti žmogaus ypatingą vietą kūrinijoje. Krikščioniškoji antropologija, priešingai, pabrėžia žmogaus iš Dievo gautą orumą ir kartu jo pareigą valdyti, saugoti bei dirbti žemę. Komisija šią laikyseną sieja su vadinamuoju „situatyviu antropocentrizmu“, pagal kurį žmogus pašauktas būti kūrinijos „globėju“ ir „tarnu“.
Remiantis Jungtinių Tautų aplinkosaugos ataskaitomis, dokumente atkreipiamas dėmesys į biologinės įvairovės nykimą, oro ir vandens taršą bei ginkluotų konfliktų daromą žalą aplinkai. Pabrėžiama, kad skurdžiausios valstybės ir bendruomenės dažnai patiria didžiausias ekologinės krizės pasekmes, nors prie jų atsiradimo prisidėjo mažiausiai.
Tarptautinės teologijos komisijos generalinis sekretorius monsinjoras Piero Coda (Pjeras Koda) vienu svarbiausių dokumento siūlymų laiko „nuodėmės aplinkai“ suvokimą analogiškai tam, kaip Bažnyčios mokyme palaipsniui įsitvirtino socialinės nuodėmės ir nuodėmės struktūrų sąvokos. „Nuodėmė aplinkai“ suprantama kaip nuodėmė prieš kūriniją ir Kūrėją, patikėjusį žmogui atsakomybę saugoti ir puoselėti bendrus namus. Pasak Codos, ekologinis atsivertimas, kad duotų vaisių kultūriniu, socialiniu, ekonominiu ir politiniu lygmenimis, pirmiausia turi vykti dvasiniu ir religiniu lygmeniu.
Dokumente Eucharistija apibūdinama kaip „ekologinė mokykla“, iš kurios kyla dvasingumas, galintis palaikyti ir skatinti žmonijai reikalingą ekologinį atsivertimą. Trečiajame skyriuje pateikiamos ir praktinės gairės: sąmoningas vartojimas, subalansuoti darbo ir poilsio ritmai, benediktiniškasis principas „ora et labora“ – „melskis ir dirbk“, pagarba gyvybei, askezė, pagarba kūrinijai bei įsiklausymas į Žemės ir vargšų šauksmą. Taip pat skatinamas tarpreliginis bendradarbiavimas rūpinantis kūrinija.
Dokumento pabaigoje ekologinė krizė vertinama krikščioniškosios vilties šviesoje. Tikėjimas, pasak komisijos, padeda ne tik giliau suprasti ekologinės krizės šaknis, bet ir atrasti dvasinių išteklių jai įveikti. Taigi rūpinimasis bendraisiais namais pristatomas ne kaip šalutinis krikščioniško gyvenimo klausimas, bet kaip su žmogaus santykiu su Dievu, artimu ir kūrinija tiesiogiai susijusi atsakomybė.
