Sekmadienį, rugpjūčio 30 d., Trondheimo (Norvegija) vyskupas ir Tromsės apaštališkasis administratorius Erikas Vardenas Longjyrbiene aukojo iškilmingas Mišias, minint 100-ąsias pirmųjų Mišių Svalbarde metines.
Už poliarinio rato esančiame Longjyrbiene susirinkę katalikai dėkojo už šimtmetį trunkantį sielovadinį rūpestį viename šiauriausių apgyvendintų pasaulio regionų. Mišiose dalyvavo „Caritas“ darbuotojai, Tromsės katalikų bendruomenės nariai ir Norvegijos Liuteronų Bažnyčios atstovai, taip pabrėždami ir ekumeninę šventės reikšmę.
Homilijoje vyskupas Vardenas kalbėjo apie krikščionišką žmogaus pažeidžiamumo supratimą ir jį siejo su atšiauriu Svalbardo kraštovaizdžiu bei jo istorija. Jis priminė, kokia sunki prieš šimtmetį turėjo būti kelionė į salyną, įveikiant apie 900 kilometrų ledinio vandens nuo žemyninės Norvegijos.
„Šiandien lankytojai patogiai atvyksta lėktuvais ir iš karto prisijungia prie 5G interneto. Viskas, kas blaško mūsų dėmesį kitur, atseka mus ir čia“, – sakė vyskupas, pabrėždamas, kad net atokiausia vieta nebūtinai apsaugo žmogų nuo vidinio triukšmo ir išsiblaškymo.
Vardenas prisiminė norvegų tyrinėtojo ir buvusio Svalbardo gubernatoriaus Helge’ės Ingstado pasakojimą apie 1930-aisiais aplankytą medžiotoją, ilgai gyvenusį vienumoje Arkties dykynėje. Nors vyras buvo fiziškai sveikas, vienatvė jį buvo stipriai paveikusi.
„Argi mes visi tam tikra prasme nesame linkę gyventi vienatvėje, tamsoje ir audroje už durų, kurias laikome uždarytas? Ir vis dėlto argi mes netrokštame, kad kas nors pasibelstų?“ – klausė vyskupas. Jis palygino Arktį su dykuma, į kurią traukė pirmieji krikščionių vienuoliai, siekę ne pabėgti nuo žmonių, bet išsilaisvinti iš iliuzijų ir pažinti tiesą apie save Dievo akivaizdoje.
Pasak Vardeno, susitikimas su savimi reiškia susidūrimą su savo pažeidžiamumu, o platus Arkties kraštovaizdis primena žmogaus mažumą Kūrinijos ir Dievo akivaizdoje. „Pasaulio mentalitetas sako, kad galiausiai žmonės paliekami sau patiems ir kad nugalės stipriausi. Dievo kelias yra kitoks“, – pabrėžė jis, ragindamas būti atsakingiems vieniems už kitus ir padėti tiems, kuriuos izoliavo baimė, kančia ar vienatvė.
Šimtmetis minėtas nuo pirmųjų Mišių, kurias katalikams Arktyje 1926 m. rugpjūčio 4 d. Longjyrbiene aukojo vyskupas Johannesas Olavas Smitas. Kardinolo Willemo van Rossumo paragintas jis vyko į Špicbergeną ir sužinojo, kad katalikai, kuriems reikėjo sielovados, buvo ne vietos gyventojai, o Barentsburge dirbę olandų katalikai kalnakasiai.
Šie katalikai buvo parašę popiežiui laišką, prašydami pastoracinio palydėjimo. Rugpjūčio 8 d. vyskupas Smitas Barentsburge aukojo Mišias ir suteikė Sutvirtinimo sakramentą.
Nors nuolatinė katalikų misija Svalbarde niekada nebuvo įkurta, nuo 1986 m. Longjyrbiene Mišios aukojamos reguliariai. Kadangi salyne nėra katalikų bažnyčios, katalikiškos pamaldos vyksta Norvegijos Liuteronų Bažnyčios ir vietos valdžios svetingumo dėka, todėl šimtmečio minėjimo Eucharistija tapo ir padėka už ilgus metus puoselėjamą ekumeninę draugystę.
