Ar pastebėjote pastaruoju metu sisteminėje žiniasklaidoje pasipylusius komentarus ir straipsnius, kuriuose svarstoma, kodėl populizmas neturi ateities? Tiesą sakant, tekstai, keliantys klausimą „Ar tai populizmo pabaiga?“, skelbiami jau kurį laiką. „Ar Europa pasiekė populizmo viršūnę?“ – 2019 m. leidinyje „Politico“ klausė vienas komentatorius, išreikšdamas viltį, kad „banga gali pradėti slūgti ir atsigręžti prieš antisisteminius nacionalistinius judėjimus, supurčiusius politiką visame žemyne, o barbarai liks nusivylę staugti prie vartų“.
„Atrodo, kad populizmo pakilimo viršūnę jau peržengėme“, – 2023 m. žurnale „Prospect“ prognozavo žymus britų „Brexit“ priešininkas Andrew Adonis. Šios vasaros pradžioje Jananas Ganeshas savo esė laikraštyje „Financial Times“ pavadino „Populizmas suris pats save“.
Šiems ir kitiems populizmo pabaigos besitikintiems autoriams pati ši sąvoka tėra kitas fašizmo pavadinimas. Tačiau buvo laikai, kai daugelis viltingai nusiteikusių stebėtojų populizmą laikė demokratijos raiškos priemone. „Populizmas yra autentiškas demokratijos balsas“, – knygoje „Elitų maištas ir demokratijos išdavystė“ rašė Christopheris Laschas.
Populizmas nėra ideologija. Tai nėra ir politinė partija ar savitą struktūruotą tapatybę turinti organizacija. Veikiau tai požiūris į gyvenimą. Populistinė dvasia iškyla tuomet, kai visuomenė susiduria su solidarumo krize. Kol senosios partijos šią krizę ignoruoja arba teigia, kad tradicinės solidarumo formos yra pasenusios, populistiniai judėjimai siekia jas susigrąžinti.
Populizmo dvasia skatina žmones iš naujo užmegzti ryšį vieniems su kitais, su savo bendruomene ir ankstesnėmis kartomis. Į vyraujantį kultūrinio nesaugumo jausmą populistiniai judėjimai atsako suteikdami žmonėms priklausymo jausmą ir pabrėždami tradicijų bei namų svarbą. Tuo metu kultūros elito požiūriu, rimtai vertinantys savo namų ir bendruomenės tradicijas žmonės greičiausiai tėra neišsilavinę ksenofobai.
Politikoje populizmas reiškia reikalavimą būti išgirstiems. Kitaip nei technokratinis vadybininkų sluoksnis ir kultūros elitas, populistai laiko žmones gebančiais priimti pagrįstus sprendimus, remiantis savo išmintimi ir moraliniais ištekliais.
Daugelį su populizmu siejamų reakcijų ir nuostatų politikos filosofė Hannah Arendt apibūdino kaip ikipolitinio autoriteto paieškas. Bendras prasmės ieškojimas kuriant ikipolitinį solidarumą dažnai patvirtina tradicinės šeimos, bendruomeninio gyvenimo ir religijos reikšmę. Milijonai piliečių jų išsaugojimą laiko sveiko proto dalyku.
Politikoje populizmas reiškia reikalavimą būti išgirstiems.
Per pastarąjį dešimtmetį naujos populistinės pakraipos partijos rinkimuose pažangą darė neregėtu greičiu. Tai rodo, kad egzistuoja labai realus judėjimų, geriau atliepiančių sistemingai ignoruojamų žmonių rūpesčius, poreikis. Pavyzdžiui, Portugalijos politinis judėjimas „Chega“, kurio pavadinimas reiškia „Gana“, buvo įkurtas 2019 m., o dabar yra pagrindinė šalies opozicinė partija.
Jungtinėje Karalystėje siekis turėti savo balsą lėmė įspūdingą „Reform UK“ sėkmę: ilgus metus politinio gyvenimo paraštėse buvusi partija dabar apklausose varžosi su leiboristais ir lenkia konservatorius. MAGA judėjimo atsiradimo Jungtinėse Valstijose taip pat nederėtų laikyti Donaldo Trumpo nuopelnu – tai buvo atsakas į poreikį turėti judėjimą, galintį išreikšti sveiku protu grindžiamas vertybes.
Populizmo sėkmę lemia visuomenės poreikis turėti partijas, kurios įvardytų ir suteiktų pavidalą plačiai paplitusioms nuostatoms, politinio isteblišmento atmestoms arba ignoruotoms. Kitaip nei kairieji protesto judėjimai, nacionalinis populizmas atsiliepia ne tik į socialinį ar ekonominį neteisingumą, bet ir į orumo poreikį – žmonių vertybės bei gyvenimo būdas turi būti gerbiami.
Būtent todėl kultūros gelbėjimas yra vienas pagrindinių populistinių judėjimų tikslų. Šiuolaikinis populizmas atsirado kaip reakcija į patiriamą kultūrinę netektį. Populistai reikalauja spręsti problemas, kurias sukėlė masinė migracija, daugiakultūriškumas, tautos nuvertinimas, LGBTQ+ idealų aukštinimas ir kita tradicinėms kultūros normoms grėsmę kelianti politika.
Populistinio sveiko proto poreikis artimiausiu metu neišnyks. Kodėl? Todėl, kad populizmo dvasia atliepia milijonų žmonių, manančių, jog jų kultūrai gresia pavojus ir ją būtina išgelbėti, nuotaikas.
