Skelbiame Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo homiliją, pasakytą rugsėjo 1-osios šv. Mišiose su universitetų, kolegijų, mokyklų bendruomenėmis.
Mieli universitetų ir kolegijų vadovai, dėstytojai ir profesoriai, mieli mokytojai, studentai, moksleiviai, visi, kurie šiandien pradedate naujus mokslo metus,
Rugsėjo 1-oji visada yra nauja pradžia. Pradžia tiems, kurie pirmą kartą peržengia mokyklos slenkstį, pradžia tiems, kurie pradeda studijas ar po vasaros sugrįžta į auditorijas, laboratorijas ir klases. Šiandienos liturgija mums pasiūlo stiprių įžvalgų, kaip mes žvelgiame į mokslą ir mokymąsi. Ji klausia ne tik to, ką žmogus gali pažinti. Ji klausia dar svarbesnio klausimo: kam skirtas žmogaus protas?
Šiandien apaštalas Paulius sako: „Mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume mums suteiktas Dievo dovanas“ (1 Kor 2, 12). Pačioje skaitinio pabaigoje nuskamba nuostabūs žodžiai: „O mes turime Kristaus išmonę“ (1 Kor 2, 16).
Universitetas, kolegija ir mokykla pirmiausia yra vieta, kur žmogus mokosi pažinti. Mokslas remiasi tikėjimu, kad pasaulį galima pažinti, kad tikrovė nėra beprasmiškas chaosas, joje egzistuoja tvarka, dėsningumas, tam tikras racionalumas. Jeigu pasaulis būtų visiškai nesuprantamas, nebūtų nei fizikos, nei biologijos, nei medicinos, nei psichologijos, nei astronomijos. Nebūtų mokslo.
Mokslininkas ieško logos – racionalios tvarkos, slypinčios tikrovėje. Biologas ieško gyvybės tvarkos, psichologas – žmogaus vidinio pasaulio suprantamumo, fizikas – visatos dėsnių. Visa mokslinė veikla tam tikra prasme prasideda nuo labai drąsaus įsitikinimo: tikrovė yra suprantama, o žmogaus protas yra pajėgus ją suprasti. Tai yra viena didžiausių žmogaus paslapčių.
Albertas Einšteinas yra pasakęs: „Pats nesuprantamiausias dalykas visatoje yra tai, kad ji yra suprantama.“ Kodėl taip yra? Kodėl žmogaus protas gali skaityti visatos „knygą“? Kodėl matematinės struktūros, kurias žmogus atranda savo prote, taip tiksliai aprašo materialią tikrovę? Kodėl mūsų protas ir pasaulis tarsi susikalba? Krikščioniškasis atsakymas į šį klausimą yra labai paprastas ir kartu labai gilus: todėl, kad ir pasaulis, ir žmogaus protas kyla iš vieno Proto.
Visa mokslinė veikla tam tikra prasme prasideda nuo labai drąsaus įsitikinimo: tikrovė yra suprantama, o žmogaus protas yra pajėgus ją suprasti.
Evangelijos prologe Jonas tai išreiškia žodžiais: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Visa per jį atsirado“ (Jn 1, 1.3). Krikščioniui mokslas nėra Dievo priešininkas. Priešingai. Kiekvienas tikras pažinimas yra tam tikras žmogaus žvilgsnis į Kūrėjo kūrinį. Kai mokslininkas atranda naują dėsnį, kai gydytojas geriau supranta žmogaus organizmą, kai astronomas pažvelgia į tolimą galaktiką, kai filosofas klausia apie tiesą, kai mokinys pirmą kartą supranta matematikos dėsnį – žmogus susiduria su tikrovėje įspausta tvarka. Tačiau čia prasideda dar svarbesnis klausimas: ar žmogaus protas gali pažinti ne tik tai, kas yra, bet ir tai, kas yra gera?
Juk didžiausios žmonijos problemos nėra vien techninės. Žmonija šiandien turi milžinišką pažinimo ir technologijų galią. Mes kuriame dirbtinį intelektą, valdome milžiniškus informacijos kiekius, skraidom į kosmosą. Tačiau kartu matome ir kitą tikrovę: žmogus vis dar nesugeba iki galo įveikti neapykantos, smurto, melo, godumo, išnaudojimo, priklausomybių, žmogaus žmogui daromo blogio. Atrodo, kad žmonija turi vis daugiau žinių, bet ne visada tampa išmintingesnė.
Dėl to šiandienos Evangelija tampa ypač svarbi. Jėzus Kafarnaumo sinagogoje susiduria su netyrosios dvasios apsėstu žmogumi. Žmonės stebisi ne vien tuo, kad Jėzus moko. Jie stebisi tuo, kad Jo žodis turi galią: „Kas tai per žodis: jis su valdžia ir galia įsakinėja netyrosioms dvasioms, ir tos pasitraukia?!“ (Lk 4, 36). Tai tiesos žodis. Jis neša galią.
Žmogus susiduria su blogiu, didesniu už save patį. Blogis nėra vien žinių trūkumas. Ne kiekvieną blogį galima pašalinti vien paaiškinus žmogui, kas yra teisinga. Žmogus kartais žino, kas yra gera, ir vis tiek pasirenka blogį. Tačiau tai nereiškia, kad protas yra bejėgis. Dievas žmogui davė protą tam, kad jis galėtų atpažinti tikrovę. Ir ne tik fizinę tikrovę. Žmogaus protas gali klausti: kas yra žmogus? Kas yra jo orumas, teisingumas, kas yra gėris? Ką galima daryti ir ko negalima daryti? Kas kuria žmogų ir kas jį ardo?
Čia atsiranda tai, ką galima pavadinti kūrinijos sandora. Dievas, sukurdamas pasaulį, nepaliko jo be tvarkos. Jis įrašė į kūriniją tam tikrą tvarką, o žmogui davė protą, kad tą tvarką galėtų atpažinti. Tačiau žmogus nėra tik stebėtojas. Jis pats yra kūrinijos dalis ir kartu apdovanotas laisve joje veikti. Todėl žmogaus protas gali atpažinti ir moralinę tikrovę. Mes tai patiriame labai paprastai.
Kai paklausiame žmogaus: „Ar vergija yra blogis?“, jis atsako: „Taip.“ Bet jeigu moralinis gėris ir blogis būtų tik visuomenės susitarimas, tada turėtume pasakyti, kad vergija buvo blogis tik nuo tada, kai dauguma taip nusprendė. O jeigu rytoj dauguma persigalvotų, vergija vėl taptų gera. Tačiau mūsų protas tam priešinasi. Mes sakome: ne, kai vergija egzistavo prieš šimtus metų, ji buvo blogis net tada, kai daug žmonių jos nelaikė blogiu.
Mes gebame atpažinti gėrį ir blogį. Iš kur tas gebėjimas? Tai, ką vadiname sąžine, nėra vien jausmas. Sąžinė yra žmogaus vidinis gebėjimas atpažinti moralinę tiesą: „Šitai yra gera – daryk. Šito venk – tai bloga.“ Čia prasideda tikroji išsilavinimo prasmė. Mokykla ir universitetas turėtų žmogui suteikti ne tik gebėjimą daug žinoti. Jie turėtų padėti žmogui išmokti atskirti tiesą nuo melo, gėrį nuo blogio, žmogų nuo to, kas žmogų naikina.
Todėl Rugsėjo 1-osios proga norėčiau palinkėti mūsų mokytojams ir dėstytojams ne tik perduoti žinias. Linkiu jums padėti jauniems žmonėms išmokti mąstyti. Nes žmogui reikia ne vien informacijos, bet ir tiesos. Protas pats savaime nėra automatiškai apsaugotas nuo klaidos. Jį galima apgauti. Jį galima ideologizuoti. Galima žmogų išmokyti labai daug dalykų, bet kartu išmokyti jį pateisinti blogį.
Mūsų protą reikia nuolat kalibruoti. Kaip kalibruojamas mokslinis prietaisas pagal tikslų standartą, taip ir žmogaus protas turi būti kalibruojamas pagal tiesą. O krikščioniui galutinė tiesa nėra vien abstrakti formulė. Tai Asmuo – Kristus. Šiandien apaštalas Paulius sako: „O mes turime Kristaus išmonę.“ Tai nuostabus palinkėjimas visiems, kurie šiandien pradeda naujus mokslo metus: turėti Kristaus išmonę.
Šiandienos Evangelijoje Jėzus, susidūręs su netyrosios dvasios galia, nesileidžia į begalinį ginčą. Jis taria: „Nutilk ir išeik iš jo!“ (Lk 4, 35). Ir blogio galia atsitraukia. Žmogui duota galia prieš blogį nėra magiška. Tai galia, kurią Kūrėjas įdėjo į pačią žmogaus prigimtį: proto, sąžinės ir laisvės galia. Tačiau šios galios turi būti susietos. Protas be sąžinės gali tapti labai pavojingas. Sąžinė be tiesos gali pasimesti. Laisvė be gėrio gali virsti savęs ir kitų naikinimu.
Todėl mums reikia proto, kuris ieško tiesos; sąžinės, kuri atpažįsta gėrį, ir laisvės, kuri pasirenka gėrį. Šios trys dovanos turi būti nukreiptos į Kūrėją, nes Jis yra jų šaltinis.
Mieli moksleiviai, mieli studentai, neužtenka žinoti, ką kiti mano apie pasaulį. Mokykitės patys mąstyti ir neapsiribokite tuo, kas šiandien populiaru, – ieškokite tiesos!
Mieli mokytojai, dėstytojai, profesoriai, universitetų, kolegijų ir mokyklų vadovai, šiandien Jums tenka ypatinga atsakomybė. Jūs ne tik perduodate žinias, bet ir padedate kalibruoti jauną žmogaus protą. Galite išmokyti jį manyti, kad tiesa yra tik tai, ką dauguma patvirtina, arba padėti jam ieškoti tiesos net tada, kai ji nepatogi. Galite išmokyti jį klausti tik „kaip?“, arba išdrįsti klausti ir „kodėl?“ bei „kam?“ Nuo to labai daug priklauso mūsų visuomenės ateitis. Nes blogį pasaulyje įveikia ne vien modernesnės technologijos. Blogį įveikia žmogus, kuris geba jį atpažinti ir turi drąsos jam pasakyti „ne“.
Šiandien, pradėdami naujus mokslo metus, prašykime Dievo ne tik gerų rezultatų, išmintingų sprendimų ir profesinės sėkmės. Prašykime proto, kuris ieško tiesos, sąžinės, kuri atpažįsta gėrį, ir laisvės, kuri jį pasirenka.
Prašykime tos Dievo Dvasios, apie kurią kalba apaštalas Paulius – Dvasios, kuri leidžia mums pažinti tai, ką mums yra dovanojęs Dievas, – Kristaus išmonę. Amen.
