Nyderlandų vyskupas augziliaras Robas Mutsaertsas (Robas Mutsertsas), neseniai paskelbęs kritišką atvirą laišką popiežiui Leonui XIV, paragino siekti tokio sinodiškumo, kurio pagrindinis tikslas būtų sielų išganymas.
„Klausymasis išliktų, tačiau iš dalies klausytumės todėl, kad iš tiesų norėtume išsiaiškinti, kaip išgelbėti sielas, – leidiniui „Ad Vaticanum“ sakė Hertogenboso vyskupijos vyskupas augziliaras. – Ir staiga visas procesas įgytų aiškią kryptį.“
Kelios dienos prieš tai R. Mutsaertsas atvirame laiške popiežiui suabejojo Sinodo dėl sinodiškumo procesu, kurį popiežius Pranciškus paskelbė 2020 m. kovą ir kuris tęsis bent iki 2028 m. spalio. „Ar sinodinis procesas iš tiesų padeda priartinti sielas prie Kristaus ir amžinojo išganymo? Man tai yra lemiamas klausimas“, – rašė jis.
Netrukus Hertogenboso vyskupas Gerardas de Korte (Gerardas de Kortė) viešai sukritikavo šį laišką.
Interviu „Ad Vaticanum“ R. Mutsaertsas teigė, kad vertinant sinodinį procesą svarbiausia ne tai, „ar konsultacijos buvo išsamios, ar žmonės jautėsi išklausyti, ar komisijos gerai veikė, ar buvo parengti dokumentai“.
Pasak jo, esminis klausimas yra kitas: „Ar visa tai padidino tikimybę, kad vyrai ir moterys įtikės Jėzų Kristų, atgailaus, priims sakramentus, išliks malonėje ir pasieks amžinąjį gyvenimą? Vertinant pagal šį kriterijų, yra rimtų priežasčių kritikuoti.“
„Konsultacijos, dalyvavimas priimant sprendimus, pastoracinės struktūros ir sinodiniai metodai – visa tai turi savo vietą“, – pripažino vyskupas. Tačiau, anot jo, „jei priemonėms skiriama daugiau dėmesio nei tikslui, vadinasi, prioritetai yra apversti“.
R. Mutsaertsas pasiūlė kitokią sinodiškumo kryptį: „Įsivaizduokite sinodinę Bažnyčią, kuri kiekvienos parapijos klausia: kodėl pasitraukia pakrikštyti jaunuoliai? Kodėl taip smarkiai sumenko išpažinties praktika? Kur jaunos šeimos eina į Mišias? Kodėl? Kur krikštijasi jauni suaugusieji? Kas juos atvedė pas Kristų? Tai būtų sinodiškumas, tarnaujantis „salus animarum“ – sielų išganymui.“
Vyskupas taip pat aptarė didėjantį suaugusiųjų krikštų skaičių Nyderlanduose. Pasak jo, žmogus, ketinantis tapti kataliku, Bažnyčios neklausia: „Ar labiau prisitaikysi prie visuomenės, kurioje jau gyvenu?“ Jis veikiau klausia: „Ar visa tai apskritai yra tiesa?“
„Kai dvidešimt kelerių metų žmogus ateina į bažnyčią todėl, kad šiuolaikinė kultūra paliko jame dvasinį alkį, dar vienas pokalbis apie institucinę įtrauktį gali visiškai neatliepti to, ko jis ieško, – kalbėjo R. Mutsaertsas. – Galbūt jis ilgisi metafizikos, išganymo, reiklaus moralinio gyvenimo, kunigo, kuris iš tiesų tiki tuo, ką sako, išpažinties, Eucharistijos. O pirmiausia – Kristaus.“
Pasak vyskupo, tradicinis katalikiškumas šiuo požiūriu gali turėti pranašumą evangelizuojant būtent todėl, kad aiškiai suvokia save kaip „kitokį“.
„Katalikiškoji evangelizacija tradiciškai remiasi prielaida, kad čia kalbama apie esminius dalykus, – sakė R. Mutsaertsas. – Žmogus sukurtas Dievui. Jis sužeistas nuodėmės. Kristus už jį mirė. Malonė yra tikra. Mirtina nuodėmė yra tikra. Dievo teismas yra tikras. Dangus yra tikras. Pragaras yra tikras. Atleidimas yra tikras. Eucharistija iš tiesų yra Kristus. Išpažintis iš tiesų sutaikina nusidėjėlį su Dievu.“
„Kai šiais dalykais tvirtai tikima, pastoraciniai prioritetai iš karto pasikeičia“, – pabrėžė vyskupas. Pasak jo, tuomet didelis dėmesys skiriamas išpažintims, krikštams, atsivertimams, katalikiškoms santuokoms, Mišių lankymui, Eucharistijos adoracijai, katechezei, šeimos maldai ir šventumui.
„Bažnyčia, kuriai rūpi išganymas, neišvengiamai nori žinoti, ar daugiau žmonių eina išpažinties. Biurokratija, kuriai rūpi procesai, nori žinoti, ar daugiau žmonių dalyvavo konsultacijose“, – apibendrino R. Mutsaertsas.
