Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmę popiežius Leonas XIV rugpjūčio 15-ąją šventė Kastel Gandolfe. Ryte jis aukojo Mišias Šv. Tomo Vilanoviečio parapijos bažnyčioje, o vidudienį kartu su miestelio gyventojais ir piligrimais kalbėjo „Viešpaties angelo“ maldą. Abiejuose kreipimuose popiežius apmąstė Marijos Ėmimo į dangų slėpinį kaip žmogaus galutinio pašaukimo, tikrojo grožio ir amžinojo gyvenimo ženklą.
Mišių homilijoje Leonas XIV priminė Bažnyčios mokymą, kad Mergelė Marija, užbaigusi žemiškojo gyvenimo kelią, su kūnu ir siela buvo paimta į dangaus šlovę. Pasak popiežiaus, daugybėje meno kūrinių Marija net gyvenimo pabaigoje vaizduojama kaip nuostabaus grožio jauna moteris, primenanti Apreiškimo knygos „moterį, apsisiautusią saule“. Šis vaizdinys byloja, kad Marijos širdyje susitinka dangus ir žemė, laikas ir amžinybė.
Leonas XIV pabrėžė, kad Marijos išaukštinimas kviečia iš naujo apmąstyti žmogaus grožį ir atsisakyti hedonizmu bei vartotojiškumu paremtų estetinių standartų. „Tikrasis žmogaus grožis yra ne slėpti bėgančio laiko ženklus, bet leisti, kad mūsų kūne būtų įspausti niekada nesibaigiančios meilės ženklai“, – aiškino popiežius.
Marijos širdyje susitinka dangus ir žemė, laikas ir amžinybė.
Pasak jo, dieviškąjį grožį reikia mokėti įžvelgti visais žmogaus gyvenimo tarpsniais – ir vaiko veide, ir seno žmogaus raukšlėse, jaunuolio gyvybingume ir suaugusiojo santūriame orume. Ėmimo į dangų slėpinio didybės nereikia ieškoti toli: ji atsiskleidžia tikroje meilėje – pavargusių, bet pas vaikus laimingai grįžtančių tėvų akyse, anūkais besirūpinančių senelių veiduose, jaunų žmonių pastangose gyventi sąžiningai ir daugybės žmonių kasdieniame darbe.
Tokie žmonės, anot Leono XIV, savo gyvenimu prisideda prie to, kad „truputį dangaus atneštų į žemę ir priartintų ją prie dangaus“. Baigdamas homiliją popiežius ragino sekti Prisikėlusiojo šviesa ir žvelgti į Mariją, „kurią Dievas su kūnu ir siela paėmė į savo šlovę ir kurią mums dovanojo kaip Motiną, vadovę ir globėją kelyje į dangų“.
Prieš vidudienio „Viešpaties angelo“ maldą Leonas XIV prie Ėmimo į dangų slėpinio grįžo aptardamas dvi krikščioniškosios tradicijos ikonografines ir teologines prieigas – Dievo Motinos Užmigimą ir jos Ėmimą į dangų. Užmigimo ikonose vaizduojama mirusi Marija, aplink ją susirinkę apaštalai ir prisikėlęs Kristus, laikantis jos sielą bei vedantis ją į Dievo šlovę.
Pasak popiežiaus, šis vaizdinys skelbia pagrindinę krikščioniškojo tikėjimo tiesą: „miręs ir prisikėlęs Kristus veda mus į tikslą, kuriam nuo amžių esame skirti – į amžinąjį gyvenimą“. Vėlesnėje Vakarų ikonografijoje Marija vaizduojama paimta į dangų ir apsupta angelų bei šventųjų. Šis vaizdavimas pabrėžia, kad ji buvo pašlovinta su kūnu ir siela – „visa savo asmens pilnatve“.
Leonas XIV pabrėžė, kad tai, kas įvyko Marijai, leidžia tikintiesiems apmąstyti ir savo galutinį pašaukimą. Gyvenimo pilnatvė, kuri dabar regima dangaus šlovėje išaukštintoje Marijoje, laikų pabaigoje laukia ir jų. „Tuomet su Atpirkėjo meilės perkeistais savo kūnais gyvensime amžinai, dalyvaudami nesibaigiančioje šventėje“, – sakė popiežius.
Po „Viešpaties angelo“ maldos Leonas XIV kreipėsi į Mariją kaip į „vilties ir paguodos ženklą“ visai Dievo tautai ir prašė jos užtarimo kenčiantiems žmonėms. Jis paminėjo Šventosios Žemės gyventojus, ukrainiečius ir rusus, nuo žemės drebėjimo kenčiančius Kolumbijos gyventojus, taip pat diskriminaciją ir persekiojimus patiriančius krikščionis. „Vienijuosi su šiomis bendruomenėmis ir su visomis tomis, kurios gyvena sunkiomis aplinkybėmis, ir kartu su jomis meldžiu: Šventoji Marija, melski už mus!“ – sakė popiežius.
