Karšta paskutinė liepos diena Telšių Šv. Antano Paduviečio katedroje buvo ypatinga. Liepos 31-ąją čia susirinko gausus būrys kunigų, ateitininkų, Igno Šopagos bičiulių ir tikinčiųjų iš įvairių Lietuvos vietų. Jie atvyko į jauno kretingiškio kunigystės šventimus.
Simbolišką šios dienos sutapimą jau šv. Mišių pradžioje pastebėjo Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius. Lauke tvyrojo vasaros kaitra, o Bažnyčia tądien minėjo šv. Ignacą Lojolą. Vyskupas priminė ir lotynišką žodį „ignis“ – „ugnis“, su kuriuo siejamas Igno vardas.
Tačiau ne tik karšta ir saulėta diena kūrė ypatingą šventės nuotaiką. Žvelgiant į susirinkusiuosius buvo sunku nepastebėti daugybės jaunų veidų. Katedroje gausiai susirinko ateitininkai – bendruomenė, su kuria glaudžiai susijęs ir pats šventinamasis.
Tai buvo daugiau nei bičiulių palaikymas vienam iš savųjų. Jaunų žmonių pilna katedra tapo gyvu liudijimu, kad Bažnyčioje yra jaunų širdžių, kurios tikėjimą priima rimtai ir savo gyvenimu nori sekti Kristumi.
I. Šopagos kelias iki kunigystės nebuvo tiesus ir iš anksto suplanuotas.
Apie galimybę tapti kunigu 1994 m. gimęs kretingiškis pirmą kartą susimąstė būdamas vos vienuolikos metų, kai susipažino su Tiberiados bendruomenės broliais. Tačiau paauglystėje ši mintis nutolo. Baigęs dešimtą klasę jis pasirinko praktišką profesiją – dvejus metus mokėsi suvirintojo specialybės.
Gyvenimas toliau nuo gimtųjų namų, bendrabutis ir nauja aplinka tapo savotišku savarankiškumo išbandymu. Tuo metu būsimas kunigas pradėjo daugiau skaityti, ieškoti atsakymų į svarbesnius gyvenimo klausimus ir permąstyti savo pasaulėžiūrą.
Vienu svarbiausių jo kelio posūkių tapo ateitininkai. Čia I. Šopaga sutiko jaunų žmonių, kuriems tikėjimas nebuvo vien sekmadienio pareiga. Atsirado bendruomenė, kurioje apie Dievą, tikėjimą ir pašaukimą buvo galima kalbėti natūraliai.
Ši patirtis keitė ir jo požiūrį į kunigystę. Tai, kas anksčiau atrodė kaip gana vienišas gyvenimo būdas, pamažu atsiskleidė kaip tarnystė žmonėms ir galimybė padėti jiems susitikti Kristų.
2019 metais I. Šopaga įstojo į Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją. Seminarijoje jis neapsiribojo studijomis – prisidėjo prie leidinio „Teesie“, atliko pastoracinę praktiką, o penktaisiais studijų metais sekmadieniais tarnavo Vilniaus arkikatedroje.
2025 m. lapkričio 29-ąją toje pačioje arkikatedroje Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas jam suteikė diakono šventimus.
Po aštuonių mėnesių I. Šopaga jau gulėjo kniūbsčias ant Telšių katedros grindų, o jo nuolankumą lydėjo Visų Šventųjų litanija. Netrukus vyskupas A. Jurevičius uždėjo rankas ant diakono galvos, po jo tą patį padarė iškilmėje dalyvavę kunigai. Šventimų malda žymėjo akimirką, kurios link vedė ne vieni pasirengimo metai. Nuo dabar Telšių vyskupija turi naują kunigą.
Šalia jo tądien buvo ir žmogus, pažinojęs Igną dar gerokai iki seminarijos metų – Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, anksčiau tarnavęs klebonu jo vaikystės parapijoje Kretingoje.
Homilijoje vyskupas A. Jurevičius pasirinko netikėtą kunigo tarnystės įvaizdį – kempinę.
Kunigui, pasak ganytojo, teks būti pasirengusiam „sugerti“ labai skirtingas gyvenimo patirtis. Bus Dievo malonės ir džiaugsmo, bet neišvengiamai pasitaikys ir „pamazgų pylimo“ bei dvasinės sausros laikotarpių. Svarbiausia, kad visa tai patiriant neužkietėtų kunigo širdis.
„Svarbu, kad jo širdis neužkietėtų. Bet viskam tam Viešpats duoda jėgų ir stiprina, jei mūsų žvilgsnis, panašiai kaip ir apaštalo Petro, yra nukreiptas į Jėzų, tuomet ir mes kartu su Petru galime drąsiai žengti per istorijos bangas“, – sakė vyskupas.
Po šventimų I. Šopaga prie altoriaus stojo jau kaip kunigas ir kartu su vyskupais bei kunigais koncelebravo Eucharistiją.
Iškilmės pabaigoje paaiškėjo ir tai, kur prasidės jo kunigiškosios tarnystės kasdienybė. Vyskupas paskelbė, kad neopresbiteris Ignas Šopaga skiriamas Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos vikaru.
Taigi prieš kelerius metus suvirintojo profesijos besimokiusį jaunuolį iš Kretingos rajono, Kulūpėnų kaimo, ieškojimų kelias nuvedė visai kitur – prie Telšių katedros altoriaus.
O galbūt vienas iškalbingiausių tos dienos vaizdų buvo jauni žmonės katedros suoluose. Ateitininkai atvyko pasidžiaugti savo bičiulio šventimais, kartu priminė, kad pašaukimas kunigystei neatsiranda tuštumoje. Jis bręsta šeimoje (Ignas augo daugiavaikėje, giliai tikinčių tėvų šeimoje), parapijoje, draugystėje ir bendruomenėje – tarp žmonių, kurie padeda išgirsti ir išdrįsti atsiliepti.
